Kol kas skaičiuojama, kad riaušės padarė dešimčių milijonų eurų žalą, kurios didžiąją dalį padengs draudimo bendrovės.
2018–2020 metais vykę „Geltonųjų liemenių“ protestai, prasidėję prezidento Emmanuelio Macrono kadencijos pradžioje, Prancūzijos ekonomikai kainavo 0,1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o parduotuvės pranešė patyrusios 2 mlrd. eurų nuostolių.
Apie šią situaciją su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis, Europos Parlamento narys Paulius Saudargas ir Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius.
– Andriau, kai vyksta riaušės ir yra daužomos verslo vitrinos, kokios mintys kyla jums?
– A.R.: Prancūzija istoriškai visą laiką buvo pirmoji šalis, kurioje žmonės protestuoja daugiausiai. Prancūzija grimzta į finansinę bedugnę ir eina tuo pačiu keliu, kuriuo eina Graikija. Kai turi finansinę bedugnę ir visuomenę, itin linkusią į protestus, gauni branduolinį užtaisą.
Dabar Prancūzija turi 120 proc. skolą nuo savo BVP. Planuojama, kad skolos aptarnavimas kainuos 100 milijardų eurų per metus. Šie protestai nuo „Geltonųjų liemenių“ skiriasi tuo, kad čia protestuoja konkuruojantys interesai. Moksleiviai prašo daugiau pinigų švietimui, o pensininkai prašo didesnių pensijų. Lietuvai ir mūsų regionui tai signalizuoja, kur mes ilgainiui galime nueiti, jei finansų politika bus neprotinga ir netvarki.
Ispanijoje lapkričio mėnesį irgi vyko milžiniški protestai, susiję su socialinėmis problemomis. Ta įtampa yra, o migrantų fonas egzistuoja visada. Imperinės valstybės, kurios turėjo daug užjūrio kolonijų, visada buvo margos. O tas margumas sprogsta dar labiau, nei ramiose Skandinavijos šalyse.
Lietuvai ir mūsų regionui tai signalizuoja, kur mes ilgainiui galime nueiti, jei finansų politika bus neprotinga ir netvarki.
– Petrai, koks yra jūsų požiūris šiuo klausimu?
– P.A.: Kalbant apie konkrečią situaciją, kurią stebime Prancūzijoje nuo rugsėjo 7-osios, kai prasidėjo neramumai, viena iš nepasitenkinimo priežasčių yra nepakeliamos mokymosi sąlygos. Klasėse buvo labai karšta ir tai yra klimato kaitos reikalai. Mokyklos yra senos ir renovacijos atlikti nespėjama.
Yra dar viena priežastis, kurią išreiškė mokytojai ir dėstytojai. 55 proc. apklaustųjų yra protestuojančiųjų moksleivių, studentų, mokytojų bei dėstytojų pusėje. Priežastis yra nepakankamas finansavimas bei smurtas klasėje. Tai, iš kur jis atsiranda klasėse bei auditorijose, yra atskiras klausimas, susijęs su segregacija bei papildoma įtampa. Bet kalbėkime atvirai. Paryžiuje 16 proc. moksleivių yra pirmos arba antros kartos imigrantai. Šių žmonių integracija į visuomenę atsilieka ne vienu žingsniu. Todėl jie nesiekia eiti kartu su valstybe.
Tai, kokiu tempu integruojasi naujai atvykusių migrantų bendruomenė, yra labai rimtas klausimas. Pati Prancūzija turi daryti tam tikras išvadas ir kalbėti apie tai.
– Prasideda kalbos, kad protesto akcijų banga, kuria užsikrėtė dalis Europos, yra eskaluojama migrantų, kurie neprisijaukino tų šalių. Ar jums irgi taip atrodo?
– P.S.: Panašaus pobūdžio protestai vyksta ne tik Prancūzijoje. Jie persimetė ir į Ispaniją bei Portugaliją. Forma yra visiškai ta pati – vyksta parduotuvių apiplėšimai ir grobstomas svetimas turtas. Tai vyksta dėl ekonominių ir socialinių priežasčių, tokių kaip pragyvenimo lygis, būsto įperkamumo ir švietimo klausimai. Suprantama, kad jei šie dalykai yra prasti, žmonės eis į gatves ir protestuos.
Tačiau mane neramina tai, kas už to stovi, kam tai yra naudinga ir kas tai eskaluoja. Mes matome tam tikrą politinį susiskaldymą, ultra kairę ir dešinę. Man šis susivienijimas yra labai keistas. Kartais matau jį ir Europos parlamente, kai protestuodami prieš centro kairę ir dešinę politikai, esantys priešingose spektro pusėse, randa sąlyčio taškus vien dėl protesto. Šie mitingai yra organizuojami profsąjungų, kairiųjų, tačiau kraštutinė dešinė taip pat žeriasi dividendus. Kartu su šiomis protestų ir mitingų bangomis mes turime ir tam tikrą politinio lauko pertvarką. Radikalios jėgos, nuo centro stipriai nutolusios į kairę ir dešinę, kelia galvas. Tai yra paradoksas. Neįsivaizduoju, kaip Vyriausybės, sudarytos iš ultra kairės ir dešinės spektro politikų, galėtų priiminėti sprendimus. Tai mane stipriai neramina. Tik Europos Sąjungos priešininkai gali sėdėti ir ploti, matydami šias situacijas.
Tik Europos Sąjungos priešininkai gali sėdėti ir ploti, matydami šias situacijas.
– Ar verslas sveria, kiek migrantų reikėtų?
– A.R.: Taip, verslas sveria, bet tai klaida, kai obuoliai lyginami su arbūzais. Tai du skirtingi nepalyginami dalykai. Šioje diskusijoje mes bandome sulyginti Vakarų Europos problemas su mūsų problemomis. Visos problemos su protestais pirmiausia yra politinės. Pagrindiniai riaušių skatintojai yra kraštutiniai, komunistuojantys ir anarchistuojantys elementai bei gilios ekonominės problemos. Migracija yra nuošalyje, tai nėra pagrindinė priežastis.
Lietuvoje turime kitą situaciją. Pusė mūsų ekonominio augimo per pastaruosius penkerius metus buvo susijusi su atvykėliais. Ar mes norime turėti problemą, kai užsieniečiai nenori integruotis ir kelia įtampą? Aišku, kad ne. Mes esame verslininkai ir nenorime, kad mūsų parduotuvės būtų daužomos. Tai derinimo klausimas. Net patys kraštutiniausi migracijos priešininkai nesako, kad reikia visiškai stabdyti migraciją. Keliamas klausimas, kokius ir kokių specialybių žmones mes norime atsivežti. Ir dabar dalis visuomenės yra migrantų palikuonys. Mes kaip lietuviai patys tai žinome, kai integruojamės kitose šalyse. Turi įjungti smegenis, pamatyti problemas, susijusias su vienomis ar kitomis etninės grupėmis, spręsti jas ir nesakyti, kad neturėsime tokių problemų.
– Ar mums tikrai negresia tokia situacija, kaip kai kuriose ES valstybėse? Ar mūsų struktūros funkcionuoja kitaip?
– P.A.: Vertinant šios dienos situaciją, žinoma, kad esame visiškai kitoje padėtyje. Mes neturime tokių radikalių partijų, kaip „Nepaklusnioji Prancūzija“. Tai yra radikali kairė, jie yra anarchistai ir antikapitalistai. Jie turi plačius, gerai organizuotus ir socialinės medijos pagrindu pagrįstus ryšius su tam tikrais migrantų sluoksniais, kuriuos galima greitai mobilizuoti protesto akcijoms. Mes to tikrai neturime. Taip pat neturime radikalizuotos migracijos.
Tačiau tai nereiškia, kad mes negalime atsidurti panašioje situacijoje, jei plauksime pasroviui ir negalvosime, kaip valdyti tuos dalykus. Net darbinė migracija Lietuvoje turi būti prognozuojama ir valdoma. Turime aiškiai atsirinkti, kokios darbo jėgos ir kada mums reikės. Be to, reikės ir nekvalifikuotos darbo jėgos, nes Lietuvoje jos trūksta. Turime prognozuoti ir veikti atsakingai. Valstybė turi ne tik išdavinėti leidimus, bet ir rinktis, iš kokių valstybių bei kokios kultūros žmonės atvyks. Radikalizuoti visuomenę yra labai paprasta, o išeiti iš rizikos aplinkos yra labai sunku. Mums reikia kurti tokią situaciją, kokioje mes norime būti.
Esame visiškai kitoje padėtyje.
– Pauliau, ar problema gali būti ir tokia, kad mūsų visuomenė radikalizuojasi? Matėme kiaulės galvas ir kitus dalykus. Migrantai gali pasvarstyti, ar išvis verta pas mus važiuoti. Ar tame yra problema?
– P.S.: Sutinku, kad yra problemų darbo rinkoje. Jei trūksta tam tikrų profesijų darbuotojų, mes neturėsime pramonės augimo ir verslo plėtros. Tai yra bėda, kurią reikia spręsti. Bet siūlyčiau spręsti tai ir kitais metodais. Galiu pasakyti tris receptus.
Pirmiausia, mes turime išnaudoti savo pačių žmonių potencialą. Reikėtų pradėti nuo reikiamų profesionalų auginimo. Profesinės mokyklos turėtų rengti tuos specialistus, kurių reikia šiandienos darbo rinkai. Taip pat turėtume sudaryti sąlygas išlikti darbo rinkoje. Kalbu ne apie pensinio amžiaus didinimą, o apie tai, kad vyresni žmonės galėtų išlikti darbo rinkoje.
Antras sprendimas yra automatizacija ir dirbtinio intelekto įdarbinimas pramonėje. Esame šios revoliucijos pradžioje ir nežinome, kas bus po penkerių ar dešimties metų. Manau, kad pasaulis pasikeis negrįžtamai ir neatpažįstamai. Todėl nereikėtų skubėti su dideliu migrantų srautu, nes turėsime tas pačias problemas, kaip kitose Europos valstybėse. Geriau išnaudokime technologijas ir tai, ką jos siūlo. Mūsų versle ir pramonėje yra didelė automatizacijos banga. Viską daro robotai ir kai kuriose vietose automatizacija yra didesnė nei Kinijoje. Mes galime eiti šia kryptimi ir užkamštyti darbuotojų trūkumo spragas.
Trečias kelias yra imigracija ir ji turi būti valdoma bei tikslinga. Turime įsivežti tuos specialistus, kurių mums reikia. Prisiminkime, kaip Europos valstybių sostinės atrodė prieš 20 metų ir dabar. Pokyčiai yra radikalūs. Miestai tapo vis nešvaresni ir pavojingesni. Pažiūrėkime į Vilnių – jis taip pat augo, bet turime visiškai kitą vaizdą. Nenoriu rodyti pirštu, palieku klausimą kabėti ore, bet visi galime padaryti išvadas, kodėl taip atsitiko.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)
(be temos)