„Amžinoji kanclerė“ A. Merkel ruošiasi palikti Vokietijos politikos sceną

67 metų A. Merkel valdė taip ilgai, kad buvo praminta „amžinąją kanclere“, o jos populiarumas yra toks nesugriaunamas, kad ji tikriausiai būtų laimėjusi ir rekordinę penktą kadenciją šiame poste, jei būtų nusprendusi jos siekti.

Tačiau A. Merkel tapo pirmąja Vokietijos kanclere, pasitraukiančia vien dėl savo pasirinkimo.

Šalyje, kur ištisa rinkėjų karta nepažinojo jokio kito lyderio, jos šalininkai sako, kad A. Merkel užtikrino stabilų, pragmatišką vadovavimą per nesuskaičiuojamas pasaulines krizes ir buvo nuosaiki bei vienijanti figūra.

Vis dėlto kritikai teigia, kad jos vadovavimo įveikiant sunkumus stiliui, paremtam plačiausiu įmanomu konsensusu, trūko drąsios vizijos, kaip parengti Europą ir jos didžiausią ekonomiką ateinantiems dešimtmečiams.

Neabejotina, kad ji palieka susiskaldžiusį politinį kraštovaizdį. Taip pat dėl didelio A. Merkel metamo šešėlio sunku įsitvirtinti jos Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) kandidatui į kanclerius Arminui Laschetui (Arminui Lašetui).

Jo oponentas iš Socialdemokratų partijos, finansų ministras Olafas Scholzas (Olafas Šolcas), aktyviai – ir galbūt sėkmingai – reklamavosi kaip tikrasis tęstinumui atstovaujantis kandidatas.

Jei A. Merkel po rinkimų liks dirbti, kol galės perduoti valdžią, ji vadovaus tiek pat, kiek ir po karo rekordiškai ilgai valdęs Helmutas Kohlis (Helmutas Kolis) ar net ilgiau – nelygu, kiek užtruks būsimos derybos dėl koalicijos.

„Elgiasi teisingai“

Šaltakraujiška A. Merkel pastaraisiais metais daugeliui buvo sveikintina atsvara įtakingiems, arogantiškiems pasaulio politikos vyrams, nuo Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) iki Vladimiro Putino.

Šią savaitę atlikta sociologinių tyrimų agentūros „Pew Research Center“ apklausa parodė, kad didžioji dauguma daugumoje pasaulio demokratijų pasitiki A. Merkel ir mano, kad ji elgiasi teisingai spręsdama pasaulio reikalus.

Tačiau paskutines jos vadovavimo dienas užtemdė tai, ką pati A. Merkel pavadino „karčiu, dramatišku ir baisiu“ Talibano sugrįžimu į valdžią Afganistane. Dalis kaltės dėl chaoso Vokietijai traukiantis iš šios šalies priskiriama ir kanclerei.

Už Geležinės uždangos augusi, kvantinės chemijos studijas baigusi A. Merkel ilgą laiką į permainas nelinkusiems savo rinkėjams buvo stabilumo garantas.

Svarbūs jos politikos pasikeitimai atspindėjo Vokietijos daugumos norus, įskaitant laipsnišką atominės energetikos atsisakymą po 2011 metų Fukušimos katastrofos, ir anksčiau buvusios itin konservatyvios CDU pusėn patraukė daug moterų ir rinkėjų miestuose.

„Taupymo karalienė“

Prieš koronaviruso pandemiją atrodė, kad A. Merkel palikimą apibrėš drąsiausias jos žingsnis – 2015 metų sprendimas neuždaryti Vokietijos sienų daugiau kaip milijonui prieglobsčio prašytojų.

Nors daug vokiečių palaikė A. Merkel šūkį „Mes tai galime“, sprendimas taip pat suteikė postūmį antiimigracinei partijai „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Tuomet kraštutinių dešiniųjų blokas pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo pateko į Vokietijos parlamentą.

Tuo pačiu metu griežtą liniją palaikantys lyderiai, tokie kaip Vengrijos Viktoras Orbanas, dėl pozicijos priimti migrantus apkaltino A. Merkel „moraliniu imperializmu“.

Po šešerių metų, kaip šį mėnesį skundėsi kanclerė, Europos Sąjunga neatrodo bent kiek priartėjusi prie vieningos politikos migracijos klausimu.

Moteris, dėl atsinaujinančių išteklių propagavimo kažkada vadinta „klimato kanclere“, taip pat susiduria su masiniu jaunų aktyvistų judėjimu, teigiančiu, kad ji tinkamai nereagavo į ekstremalią klimato padėtį. Vokietija net nėra įvykdžiusi savų įsipareigojimų mažinti taršą.

A. Merkel tapo įtakingiausia Europos lydere per euro zonos krizę, kai Berlynas reikalavo smarkiai mažinti išlaidas mainais į tarptautinę finansinę pagalbą skolose įklimpusioms šalims.

Pikti protestuotojai praminė ją Europos „taupymo karaliene“ ir piešė kanclerės nacių drabužiais karikatūras, o jos šalininkai priskiria jai valiutos sąjungos išsaugojimo nuopelnus.

Vėliau kilo COVID-19 krizė ir Vokietija pripažino, kad būta klaidų kovojant su pandemija, įskaitant vangų skiepijimą, tačiau pastaruoju metu šalyje nuo šios ligos mirštančių žmonių skaičiai, atsižvelgiant į populiacijos dydį, buvo mažesni nei daugelyje kitų Europos valstybių.

Iš „Kohlio mergaitės“ į „mamytes“

A. Merkel jauniausia Vokietijos kanclere ir pirmąja moterimi šiame poste tapo 2005-aisiais – kai dirbo George'as W. Bushas (Džordžas V. Bušas), Tony Blairas (Tonis Bleras) ir Jacques'as Chiracas (Žakas Širakas).

Angela Dorothea Kasner (Angela Dorotėja Kasner) gimė 1954 metų liepos 17 dieną Hamburgo uostamiestyje, liuteronų dvasininko ir mokytojos šeimoje.

Jos tėvas su šeima išsikraustė į mažo miestelio parapiją komunistinėje Rytų Vokietijoje, nors dešimtys tūkstančių žmonių tuo metu vyko priešinga kryptimi.

Angela pasižymėjo matematiniais gabumais, puikiai išmoko rusiškai ir tai padėjo jai palaikyti dialogą su kitu pasaulio politikos scenos veteranu Vladimiru Putinu, buvusiu KGB karininku, 1989-aisiais, kai griuvo Berlyno siena, dirbusiu Dresdene.

A. Merkel pasiliko savo pirmojo vyro, už kurio ištekėjo 1977-aisiais ir su kuriuo po penkerių metų išsiskyrė, pavardę.

Griuvus Berlyno sienai A. Merkel, tuo metu dirbusi vienoje chemijos laboratorijoje, prisidėjo prie demokratijos šalininkų grupės, vėliau prisijungusios prie H. Kohlio krikščionių demokratų.

Po kurio laiko protestantė iš Rytų Vokietijos, kurią H. Kohlis vadindavo savo „mergaite“, buvo išrinkta vadovauti partijai, nors iki tol joje dominavo Vakarų Vokietijos katalikų patriarchai.

Jai kylant į valdžią, konkurentai partijoje ją už nugaros pašaipiai vadindavo „mamyte“, bet ji mikliai – kai kas pasakytų, kad negailestingai – pašalino visus potencialius varžovus.

Nors ji buvo minima tarp galimų pretendentų į svarbius postus ES ar Jungtinėse Tautose, A. Merkel yra sakiusi, kad visiškai pasitrauks iš politikos.

Per paskutinę kelionę į Vašingtoną birželio mėnesį paklausta, ko laukia labiausiai, ji atsakė: „To, kad nereikės nuolat priiminėti sprendimų.“