Kodėl vėsi vasara nepaneigia klimato kaitos?

Klimato kaita ir orų pokyčiai – ne tas pats. Orai apibūdina trumpalaikes sąlygas konkrečioje vietoje, pvz., koks buvo pavasaris Suvalkijoje ar kokia vasara – Palangoje. Klimatui vertinti taikomi ilgi stebėjimų laikotarpiai. Pvz., Pasaulio meteorologijos tarnyba, vertindama klimato kaitą, naudoja 30 metų temperatūros, kritulių ir kitų duomenų vidurkius. Todėl vėsesnė diena, mėnuo ar net sezonas nepaneigia ilgalaikio šiltėjimo, kaip viena mažesnė sąskaita nepaneigia daugelį metų kylančių kainų tendencijos.

Prisiminimai klaidina

Mūsų prisiminimai apie vasaras nebūtinai tiksliai atitinka matavimus. Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, 2024 m. vasara Lietuvoje buvo ketvirta šilčiausia nuo 1961 m., 2025 m. vasara iš tiesų buvo vėsesnė – 0,4 °C žemiau 1991–2020 m. normos. Tačiau 2026 m. birželis vėl buvo 1,8 °C šiltesnis už normą ir devintas šilčiausias nuo 1961 m. Taigi, net jei keli iš eilės sezonai būna vėsesni ar kontrastingi, jie nepaneigia ilgalaikės tendencijos.

Priešingai nei duomenis renkančios tarnybos, paprastas žmogus pirmiausia galvoja apie konkrečius orus savo mieste ar rajone, o ne apie kelių dešimtmečių orų duomenis. Ryški, neseniai paties patirta vėsi atostogų savaitė atmintyje išlieka daug ryškiau nei abstraktus ilgalaikis temperatūros ir kritulių vidurkis. Mūsų pasaulėvaizdį formuoja ne tik tiesioginė patirtis – tai, kokius orus patyrėme pastaruoju metu, bet ir medijuota patirtis – tai, ką sužinojome iš žiniasklaidos, socialinių tinklų, artimųjų ar kolegų.

Galvodami apie klimato kaitą turime praplėsti ir laiko, ir geografijos mastelį. Europoje orai šyla du kartus sparčiau už pasaulio vidurkį. 2025 m. karščio bangos nusidriekė nuo Viduržemio jūros iki Arkties. 2026 m. birželis Vakarų Europoje buvo karščiausias per visą stebėjimų istoriją ir jau nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių. Todėl, vertindami klimato kaitą, turėtume matyti plačiau – ne tik savo miestą ar Lietuvą, bet ir kaimyninius regionus, Vakarų ir Pietų Europą.

Ne visada jaučiama

Kaip rodo Lietuvoje atliktų apklausų, kurių duomenys atvirai prieinami Kauno technologijos universitete veikiančiame LiDA archyve, rezultatai, tik nedidelė Lietuvos gyventojų dalis yra išties klimato kaitos skeptikai.

Abejoti – natūralu. Maždaug dešimtadalis gyventojų abejoja klimato kaitos poveikiu Lietuvai, manydami, kad esame nuo jo apsaugoti. Vis dėlto siūlyčiau tiesiogiai pasikalbėti su miškininkais ar ūkininkais – jie papasakotų, kokį poveikį jų veiklai daro padažnėjusios sausros, karščio bangos ir besikeičiantis kritulių režimas. Jie neabejotinai vardytų tiek šių, tiek ankstesnių metų nuostolius ir pasakotų, kaip prisitaiko prie naujos realybės.

Taip pat Lietuvoje matome klimato kaitos poveikį gyventojų sveikatai, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ir turintiems sveikatos sutrikimų. Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuojamas CESSDA projektas, plėtojantis Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų duomenų archyvą LiDA, yra sukaupęs kelių dešimtmečių gyventojų apklausų duomenis. Jie rodo, kad Lietuvos gyventojams būdingas nuosaikiai stiprus susirūpinimas dėl klimato kaitos, nors ir mažesnis nei Vakarų Europos ar Skandinavijos šalyse.

Lietuvos gyventojai klimato kaitą laiko viena svarbiausių aplinkosaugos problemų Lietuvoje ir pripažįsta jos reikšmę globaliu mastu, todėl dėmesio šiai temai netrūksta. Vis dėlto tik trečdalis teigia asmeniškai jaučiantys klimato kaitos padarinius. Šis atotrūkis labai iškalbingas – problemos rimtumas pripažįstamas, tačiau jos poveikis vis dar ne visada siejamas su savo šeima, sveikata, būstu, darbu ar gyvenamąja vieta.

Kas lemia suvokimą?

Jaunesni, aukštesnio išsilavinimo ir didmiesčių gyventojai Lietuvoje dažniau reiškia susirūpinimą klimato kaita, tačiau tai nebūtinai susiję su mažesniu vartojimu ar tvaresne kasdiene elgsena. Vyresnių ar kaimo vietovėse gyvenančių žmonių gyvenimo būdas kai kuriais aspektais gali būti mažiau vartotojiškas, nors jie rečiau tai sieja su klimato kaita. Todėl gyventojus prasmingiau vertinti ne tik pagal demografinius rodiklius, bet ir pagal jų vertybes, kasdienes praktikas, pasitikėjimą ir pasirengimą veikti.

Išsilavinimas veikia kaip tarpininkaujantis veiksnys. Aukštesnis išsilavinimas, didesnis mokslinis raštingumas ypač padeda Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse vykstančias karščio bangas ir sausras sieti su sudėtingesniais klimato procesais. Svarbu ne tik turėti daugiau informacijos, bet ir mokėti atskirti orus nuo klimato, suprasti tikimybinius ryšius ir matyti ilgesnes priežasčių ir padarinių grandines.

Klimato kaitos suvokimas formuojasi ne pamačius blogesnį orą. Šis suvokimas – sudėtingų psichologinių ir socialinių procesų rezultatas. Jį veikia tiesioginė patirtis, mokslinis raštingumas, žinios, kultūrinės normos, žiniasklaida ir socialiniai tinklai.

Žiniasklaidos užduotis – ne tik pranešti, kad buvo karšta, sausa ar užlieta gatvė, bet ir paaiškinti, kaip toks įvykis siejasi su ilgalaikėmis klimato kaitos tendencijomis, kokių rizikų jis kelia Lietuvoje ir kaip jas galima mažinti.