Aišku, už šį virsmą jį turi būti dėkinga ne tik vairuotojams, atvažiuojantiems į degalinę įsipilti degalų, bet ir tėviškai ją globojančiam viršininkui. Idealaus vaizdelio moralas skaidrus kaip stiklas – sovietinėje visuomenėje kiekvienas gali rasti savo vietą ir įgyvendinti savo svajones. Sugrįžimą į realų pasaulį atskleidžia šiuolaikiniai komentarai apie filmą, bylojantys apie tai, kaip "siautėjančios mazepos, petliūros, banderos ordos" užteršė saulėtą ir žalią Kijevą.

Visiems, kuriems dar sunku nusiimti rožinius akinius, derėtų atsiversti Andrejaus Piontkovskio knygą "Vaiduoklis" (rus. Prizrak). Sarkazmas, kategoriškos ir tikslios įžvalgos chirurgo skalpeliu atveria pasaulio, kuriame benzinas liejasi laisvai, gyvybinius mechanizmus. A.Piontkovskio įžvalgos nėra paskandinamos argumentacijos liūne, todėl primena vinis, kalamas į mūsų sąmonę, kurioje vis dar sklando geros Rusijos ar Rusijos kaip galimybių šalies vaizdiniai.

Juodoji pertvarkos pusė

Sunku patikėti, kad Michailo Gorbačiovo pradėta Sovietų Sąjungos pertvarka, leidusi mums daugiatūkstantiniuose mitinguose skanduoti žodį "Lietuva", iš užmaršties prikelti trispalvę ir atkurti valstybės nepriklausomybę, buvo sumanyta partinės nomenklatūros tam, kad konvertuotų turimą politinę valdžią į individualią ekonominę galią arba legalizuotų, anot A.Piontkovskio, jau apie 1989 m. SSRS komunistų partijos Centro Komiteto narių valdomas milijardines (?!) sąskaitas.

Šiai transformacijai buvo panaudota privatizacija, leidusi buvusiems sovietiniams valdininkams tapti įmonių savininkais, kurias valdė pagal anksčiau suteiktus komunistų partijos įgaliojimus. Dėl to privatizacija buvo neteisinga ir atvėrė kelią nusikalstamoms valstybės turto dalyboms. Galbūt kriminalinė romantika, puikiai pateikta ir Lietuvoje demonstruotuose rusų filmuose "Brolis" (1997), "Bumeris" (2003) ir serialuose "Banditų Peterburgas" (2000) bei "Brigada" (2002), bandė atsargiai parodyti tamsiąją pertvarkos pusę, kuri netilpo nei į M.Gorbačiovo, nei į Boriso Jelcino skambius pasisakymus, tačiau A.Piontkovskis pateikia itin griežtas įžvalgas.

Rusijoje demokratizacija nesukūrė pilietinės visuomenės, o privatizacija – rinkos ekonomikos. Todėl politinis stabilumas ir verslo sėkmė priklauso nuo lojalumo valdančiajai brigadai ir jos lyderiui (pachanui).

Nereikia stebėtis teiginiu, kad Rusijoje nėra korupcijos, nes ten ekonomika ir valstybė yra vienas ir tas pats. Verslininkams nereikia papirkinėti valdininkų, nes jie ir yra tie valdininkai. Jeigu tavo benzino kolonėlė klesti – tai ne vadybininkų ar eilinių darbuotojų nuopelnas, o valdančiosios brigados malonė, kuri mielaširdingai nukreipia sunkvežimių srautus į tavo degalinę. Belieka tik pasidalyti gaunamu pelnu.

Žiauri pertvarkos logika. Valstybė tau suteikė šansą prichvatizuoti degalinę, o vėliau nukreipė į ją sunkvežimių srautus. Ar po to leisi sau pagalvoti, kad tokia valstybės santvarka yra neteisinga?

Banditų kapitalizmas

Prisiminkime 1962-aisiais sukurtą idealios benzino kolonėlės įvaizdį ir pagalvokime, kaip jį sudarkė brigados vyrukai, kovojantys dėl didesnės šešėlinio verslo dalies. Žinoma, tradiciškai galima kaltinti pertvarką ir privatizaciją. Ir tokiu požiūriu nenustebintume A.Piontkovskio.

Savo straipsniuose kalbėdamas apie Vladimiro Putino režimo ištakas, jis naudoja šeimos, bičiulių, oligarchų ir banditų kapitalizmo sąvokas. Tokiam kapitalizmui nereikalinga efektyviai veikianti laisva rinka ir demokratinės laisvės. Jam reikalinga diktatūra, kontroliuojanti valstybės finansinius srautus, atsirandančius dėl prekybos žaliavomis ir energetiniais resursais. Šiuos tikslus puikiai įgyvendina V.Putinas.

Pagal analogiją su klestinčia benzino kolonėle: pirmiausia turime sudaryti sutartis su vežėjų bendrovėmis. Po to susitarti su benzino tiekėjais. Trečia, minėtos bendrovės turi būti artimos valdančiajai brigadai. Ketvirta – būtina dalytis pelnu su valdančiaisiais.

A.Piontkovskis netiesiogiai leidžia suprasti, kodėl demokratija pavojinga Rusijos valdančiajam elitui: ji griauna prichvatizuotą valstybę. Ne veltui putinizmą autorius įvardija kaip banditų kapitalizmą, pasiekusį aukščiausią ir galutinį tašką.

Rusijos mitas

Straipsnių rinkinys "Vaiduoklis" tiksliai įvardija opiausias Rusijos tarptautinės politikos problemas: Ukraina, Kinija, Sirija, santykiai su Vakarų pasauliu. Eiliniam skaitytojui bus įdomu sužinoti, kodėl A.Piontkovskis Rusiją laiko Kinijos artimuoju užsieniu, kokią grėsmę Rusijai kelia Ukrainos posūkis į Europą, kokias mažas pergales tarptautinėje arenoje prieš Rusiją pasiekė Izraelis, kodėl Rusijos antiamerikanizmas yra nesąmonė ir daugelis kitų dalykų.

Įdomiausia dalis – Rusijos mito apibūdinimas, kuris, anot A.Piontkovskio, artimai susijęs su putinizmu. Jis neįmanomas be visuomenės informacinio zombinimo. Dėl to V.Putinas yra Rusijos mito kertinis akmuo. Rusijos mitą sudaro du personažai – vyriausiasis gydytojas ir herojus.

Herojus ir gydytojas tikrovėje

Pasidalysiu kai kuriomis prielaidomis, kaip šiuolaikinis rusų kinas įgyvendina V.Putino režimo ideologines vizijas. 2005 m. V.Putinas pareiškė, kad SSRS žlugimas buvo didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa. Tais pačiais metais pasirodo serialas "Imperijos žlugimas", kurio pagrindiniai herojai yra kontržvalgybos karininkai, iš paskutiniųjų kovojantys su priešiškų valstybių kėslais. Mintis paprasta. Rusijos imperija žlugo, nes caras nesugebėjo tikslingai panaudoti kontržvalgybos karininkų.

Duoklė žvalgams ir specialiesiems agentams atiduodama įvairiausio lygio serialuose. Verta prisiminti serialą "Nacionalinio saugumo agentas"(1998–2004), kuriame vaidina garsusis Michailas Porečenkovas, Donecko oro uoste šaudęs iš kulkosvaidžio į Ukrainos kariškius. Personažų ir temos pasirinkimas bei politinės aplinkybės, dėl kurių žymus aktorius atsiduria prorusiškų separatistų gretose, nestebina.

Stebinti neturėtų ir kito rusų serialo "Rezidentai"(2010–2016) žvaigždės Ivano Ochlabystino pasisakymai, palaikantys V.Putino įvykdytą Krymo okupaciją ir veiksmus Rytų Ukrainoje. Juk sergančią Rusiją turi kažkas gydyti ir atskleisti tikrąsias vertybes. Ir visiškai nesvarbu, ar kalbame apie ligoninę, ar apie valstybę, o vargšas amerikietis rezidentas įkūnija visas įmanomas antiamerikietiškas manijas. Vyriausiasis gydytojas Andrejus Bykovas ir jo autoritarinis elgesys yra artimesnis A.Piontkovskio įžvalgoms nei vakarietiškajam daktarui Hausui. Įdomu stebėti, kaip lojalumas valdančiajai brigadai persmelkia Rusijos kultūrinį gyvenimą. Jei net satyrikas Michailas Žvaneckis prabyla apie V.Putino plieninį charakterį ir geležinius nervus.

Sunku patikėti, kad M.Gorbačiovo pradėta pertvarka sukūrė diktatūrą Rusijoje, kurią išlaiko banditų kapitalizmas, visuomenę vienija neapykanta kitiems ir pasiruošimas karui. Belieka džiaugtis, kad esame kitoje sienos pusėje, o mūsų degalinių karalių šonus gerokai aplamdo žodžio laisvė ir laisvoji rinka.