Per savo gyvavimo laikotarpį institute dirbantys mokslininkai atvėrė ne vieną mokslinių tyrimų temą, kuri anksčiau neplėtota. Lietuvių išeivijos institutui vadovaujančio profesoriaus habil. dr. Egidijaus Aleksandravičiaus lietuvių migracijos, jos kultūros, politikos, mokslo ir menų temas gvildenančių darbų reikšmės pervertinti turbūt neįmanoma – turbūt nėra mūsų šalyje kito mokslininko, kuris visą savo profesinį ir nemažą dalį asmeninio gyvenimo būtų paskyręs lietuvių egzodo tyrimams. E. Aleksandravičiaus veikalas „Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija“ – šio mokslininko dešimtmečius trukusio darbo rezultatas, kurio neminint neįmanomas joks galvojimas ir kalbėjimas apie istorinę ir nūdienos lietuvių išeiviją.

Literatūrologė profesorė dr. Dalia Kuizinienė Lietuvių išeivijos institutui davė ne vieną puikų lietuvių diasporos literatūros tyrimą. Šios mokslininkės indėlis ryškiausias ten, kur prabylama apie emigracijos bangą, kilusią per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Jos kolegė dr. Daiva Dapkutė – kelių, reikšmingas lietuvių išeivijos kultūros istorijos figūras nagrinėjančių, monografijų autorė.

Dr. Asta Petraitytė-Briedienė institute irgi ne pirmą dešimtmetį plėtoja Lietuvos diplomatijos tematikos tyrimus, be kurių mūsų žinojimas apie valstybės istorinį likimą ir dabartį stokotų pačių pagrindų. Profesorius dr. Juozas Skirius Lietuvių išeivijos insituto veikloje dalyvauja gyvendamas Vilniuje ir tirdamas daugiausia lietuvių emigracijos į JAV problematiką. Docentas dr. Giedrius Janauskas yra atlikęs ne vieną tyrimą apie lietuvių diasporos likimą ir dabartį Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Be šių, jau ilgamečių darbuotojų, intelektualines pajėgas neseniai papildė būrys jaunesnių ir nemažiau už senbuvius ambicingų lietuvių emigracijos tyrėjų.

Dar prieš dešimtmetį E. Aleksandravičius ne vienoje viešoje diskusijoje ir privačiame pokalbyje aplinkiniams nuolat pabrėždavo savąją mintį ir sumanymą, kad išeivijos istorijos šiuolaikiniam žmogui beveik neįmanoma papasakoti be vizualinės medžiagos. Būtent todėl jau kelis dešimtmečius instituto mokslininkai plėtoja glaudžius bendradarbiavimo ryšius su videomenininku Henriku Gulbinu. Jo talento dėka, šiandien kino žiūrovai gali mėgautis vaizdiniais pasakojimais apie lietuvių išeivijos istoriją.

Visi šie neabejotino profesionalumo mokslininkai veikia tokiame nuolatiniame kontekste, kuriame patys aktyviausi yra vadinamieji dviračių išradėjai, – tai viešos figūros, kurios manipuliuoja mokslo žmonių atliktais tyrimais ir juos populiariai pateikia kaip savo atradimus. Dar blogesnis atvejis – daugelis tokių televizijos ir interneto portalų „žurnalistų“ dažniausiai net nesivargina pasidomėti, ką yra tyrę ir prie kokių išvadų yra priėję Lietuvių išeivijos instituto darbuotojai. Laidos „Lietuvos kolumbai“ autorė Edita Mildažytė kelerius metus pasakodavo apie lietuvių išeivijos asmenybes taip, lyg ji būtų pirmoji, kuri viešai susidomėjo jų gyvenimu ir veikla. Laidos „Daiktų istorijos“ sumanytojas Saulius Pilinkus žengia dar toliau: laidos pavadinime deklaruoja, kad kalbės apie daiktus, tačiau iš tiesų pasakoja apie žmones. Tokia tendencija jau verta mūsų viešosios erdvės psichoanalitinių tyrimų. Išeivijos žmonės „Daiktų istorijose“ retai kada būna tie, kuriais nebūtų domėjęsi Lietuvių išeivijos instituto mokslininkai. Deja, norint į laidą įterpti pastarųjų įžvalgas, geriausiu atveju, jie yra pakalbinami, o blogesniu, ignoruojami ir patys mokslininkai, ir jų darbai.

Lietuvių emigracinis gyvenimas bendrojo lavinimo mokyklose – programinė tabu tema. Moksleiviai ten traktuojami kaip potencialūs (ne)emigrantai, o ne sąmoningi jauni žmonės, kuriems gali rūpėti mokslinės žinios apie diasporinę Lietuvą.

VDU Lietuvių išeivijos institutas per tris veiklos dešimtmečius yra sukaupęs gausybę įvairių diasporos kultūros, meno, mokslo ir politikos veikėjų archyvų. Juos tvarkyti ir tirti – ne akademinių penkmečio planų ketinimai, o pasišventimo visam gyvenimui reikalaujantis darbas, kurio vaisiai ateityje turėtų būti vis aiškiau matomi, atpažįstami ir plačiai naudojami įvairiose šalyse įsikūrusių ir mūsų, gyvenančiųjų Lietuvoje, moksliniams, intelektualiniams ir kultūriniams poreikiams tenkinti.