Vienišių tauta

Vienišių tauta

Trys vaikai, žaidžiantys kamuoliu. Bet po vieną.

Spoksodamas pro langą, prisimeni vaikystę, kur kamuolį spardydavo įvairaus amžiaus vaikai. Bet kartu.

Kai jungė žaidimas ir bendrumo jausmas, o ne tai, iš kurio tu kiemo. Kai nesvarbu, ar tu naujokas, ar gyvenantis čia nuo vystyklų.

Vienam berniukui pasisekė labiau. Sustojo pro šalį su pirkiniais ėjusi senolė. Ji padėjo berniukui spardyti kamuolį.

Pasisekė ir tiems, kurie šią vasarą pateko į vasaros stovyklas. Jiems žaidimų aikštelės neatstos spalvoti šiukšlių konteineriai daugiabučių kiemuose. Pastebėjote, kad vasarą tarp jų nardo gerokai daugiau vaikų nei per mokslo metus? Rytą čia kapstosi benamiai, o dienomis ir vakarais – mūsų vaikai.

O ką daryti? Stovyklų kelialapiai brangūs. Kai kuriems tėvams tektų dirbti mėnesį, kad vaikas stovykloje pailsėtų bent dešimt dienų. Pigesni kelialapiai išgraibstyti dar žiemą, o senelius ir kaimus turi ne visi vaikai.

Padėkoti reikėtų mūsų miesto valdžiai, šiemet neskyrusiai nė lito vaikų poilsiui. Kitąmet Švietimo ir mokslo ministerija skirs dar mažiau mažųjų klaipėdiečių atostogoms. Taip neva bausdama savivaldybę, neradusią pinigų vaikų poilsiui finansuoti.

Patekti į mokyklą mūsų vaikams taip pat sudėtinga. Prieš akis dar stovi grįžusių gyventi į Lietuvą emigrantų veidai. Jie tikėjosi, jog grįžimas nebus lengvas, bet kad kils tiek problemų dėl to, kad vaikas į mokyklą pėdintų saugiai. Stebina valdininkų postringavimai apie tai, jog nieko čia tokio.

Šiurpas krečia, kai pravažiuoju emigrantams siūlytą mokyklą. Kelias į ją labiau primena žaidimą – labirintą. Tik žaidimo pabaiga gali būti ne tokia linksma. Ir ar kelionė į mokyklą nesibaigs po žviegiančiais automobilio ratais?

Susidaro įspūdis, kad grįžtantys emigrantai reikalingi tik tuščiais pažadais žongliruojančiai valdžiai. Eiliniams lietuviams emigrantai – kliuvinys. Kodėl negalvojame, kad jei ir toliau būsime tokie nepakantūs vieni kitiems, Marijonui Mikutavičiui dainą „Trys milijonai“ teks perdainuoti, tris milijonus pakeičiant gerokai mažesniu skaičiumi. Ką tada visa gerkle trauksime, stebėdami vieninteles mus sugebančias suvienyti krepšinio rungtynes?

Suaugusieji tėra vaikų atspindys. Arba atvirkščiai.

Tad ir auga vienišių tauta. Ne tik nenorinti draugauti, bet ir nemokanti toleruoti šalia esančių. Kitą savaitę pagaliau baigsis mokslo metai. Kuriuos privalu tęsti vien dėl to, kad Lietuvoje mokslo metai – vieni trumpiausių Europoje. O kad mūsų mokymosi programos vienos sunkiausių, valdininkai nutyli.

Taip ir auga mūsų vaikai. Priversti mokytis kaip profesoriai, o ilsėtis – kaip benamiai.