Lietuvos istorija, kaip ir Vakarų civilizacijos raida, nuolat patiria  pakilimų ir krizių. Carinės Rusijos priespaudos metais, kai dar buvo gyva dvarų kultūra, valstybę veikė Prancūzijos aristokratiškasis gyvenimo būdas: vaikai buvo ugdomi guvernantų, todėl įgydavo visapusį išsilavinimą, kurį vėliau realizuodavo meno kūriniais ir kitokiomis formomis. Taip būdavo išlaikomi geri šeimų santykiai ir perimamos tradicijos.

Jau po 1905 m. bolševikinės revoliucijos dvarininkiškoji kultūra ėmė trūkinėti – įsivyravo liumpeniškas darbininkų klasės kultas ir suardė bet kokias galimybes gyventi prasmingai. Dalyvavimas revoliucijoje kūrė kartų konfliktus.

Tarpukario Kaunas bandė atgaivinti tai, kas buvo nutrūkę: Vytauto Didžiojo universitetas, literatūriniai salonai, koncertų salės vėl tapo prancūziškosios kultūros reminiscencija. Paradoksalu, bet to meto Prancūzijos filosofijoje jau vyravo egzistencializmo mokykla, kvestionavusi tradiciją ir pasidavusi komunistinėms idėjoms. Nereta laikinosios sostinės profesorių, menininkų šeima kūrė aplinką, kurioje buvęs Rusijos Šiaurės Vakarų kraštas virto gyvos minties erdve, sunaikinta Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos.

Šių dienų visuomenėje neįmanoma kalbėti apie vienakryptį mąstymą: tie, kurie domisi savo šeimos genealogija, dar gali atsiminti protėvių dvarininkų pamokas, o likusioji visuomenės dalis gyvena kasdienį gyvenimą, kuriame maža vietos muzikos ar dailės kūriniui, reiškiančiam praeities įdabartinimą kultūros lygmeniu.

Šventojo Rašto veikėjai Adomas ir Ieva, pirmoji pasaulio šeima, turėjo du sūnus: Abelį ir Kainą. Dievui atmetus Kaino auką, pastarasis nužudė brolį. Kainas buvo pasmerktas klajoti po pasaulį ir neturėjo ramybės, kaip ir daugelis dabartinių migrantų, paliekančių tėvus ir vaikus ir pasiduodančių nežiniai, nuolatinei abejonei, nerimui.

Amerikiečių psichologas Richardas Rorty knygoje "Drąsa kurti" rašo apie nerimą kaip kūrybos sąlygą. Taigi tradicija išvykus nebūtinai nutrūksta, netgi atvirkščiai – jausmų įtampa paskatina rašyti, tapyti ir kurti kitokius meno artefaktus. Tradicija neretai yra nevienareikšmė: ji pati savaime kuria įtampą tarp praeities, dabarties ir ateities. Senųjų kultūrinių epochų konfliktai makrolygmeniu išreiškiami individo kūryba.

Režisierius Jimas Jarmuschas filme "Išgyvena tik mylintys" vaizduoja Adomą ir Ievą gyvenančius amžinai, dieną miegančius, o naktį būdraujančius. Tai – kiekvieno žmogaus psichinės struktūros pagrindas: žmogui naktį miegant išgyvenama pirmųjų pasaulio žmonių meilė, o dieną tikėjimas įtvirtinamas tęsiant tradiciją. Filmas baigiamas scena, kurioje Adomas ir Ieva virsta zombiais, perkandančiais gerklę įsimylėjėlių porai. Tai – dabartinės žmonijos nuopuolio ir tradicijos krizės metafora.