Kai praėjusį pirmadienį mūsų dienraštis pirmasis paskelbė apie tai, kad Lietuva yra tapusi dideliu politiniu turgumi, kuriame viskas perkama ir parduodama, o balsai brangsta greičiau nei degalai, pasigirdo nepasitenkinimo klyksmai. Kaip galima tėviškę vadinti turgaviete?!

Na, gal ir nebūtų galima, jei nevyktų tai, kas vyksta. Tačiau ir paaiškėjus, kad balsai pas mus tikrai perkami ir tai įrodo filmuota medžiaga, klyksmai nesiliovė: „Valstybinė sistema nori pasmaugti rinkimus laimėjusią partiją!“

Tikra tiesa: ką jau ką, o valdžia smaugti jai netinkančius tikrai moka. Vis dėlto politinių apsipirkimų mastą ji jau taip seniai pražiopsojo, jog atrodo, lyg tik ką nudribusi iš debesų. Vien ko vertos praėjusią savaitę atsivėrusios Andriaus Kubiliaus akys, esą balsų supirkinėjimas įgyja sisteminį mastą.

Tai tik dar vienas įrodymas, jog mūsų valdžios atstovai taip susitapatino su savo postais, kad jau seniai nebenutuokia, kas iš tiesų dedasi už Vyriausybės rūmų „veliuksų“. Mielas premjere, balsai perkami jau taip seniai, kad apie tai jau kalba bet kurios pagalbinės mokyklos akordeonistų būrelio nariai. VSD tiek metų norinti daryti įtaką partija turėtų žinoti, kas pas mus vyko, pavyzdžiui, prieš pačius triukšmingiausius valstybės vadovo rinkimus. Tarnybos tikrai turėtų turėti duomenų, kiek grynųjų jau tuomet buvo paskleista Lietuvos politinėje turgavietėje. Iki šiol vis prisimenama brolių Grimų verta istorija apie anuomet su pilnu portfeliu pinigų laksčiusį kioskų savininką, buvusį liberalą, brukusį grynuosius visiems, kurie galėtų prisidėti prie programuojamos pergalės. Kai kas iš to politinio bizniuko nusipirko butus, tapo viduriniuoju sluoksniu ir laimingai gyvuoja iki šiol. Kad visame tame reikale klaidžioja dideli pinigai, greitai pajuto ir gariūninės galvos, kurios ėmė pardavinėti savo kriminalinę patirtį. Ne veltui daugybė Seimo narių ar jų padėjėjų prieš rinkimus vis skuba į Pravieniškes ir kitas poilsio vietas, kur balsus supirkti apskritai nereikia daug iškilaus proto.