Laisvųjų mūrininkų šmėkla

Manoma, kad T. Jeffersonas gimė dabartinės Virdžinijos valstijos teritorijoje plantacijos savininkų šeimoje 1743-iųjų balandžio 13 dieną. 1757 m. mirė šeimos galva. Iš pradžių T. Jeffersonas, kaip ir dauguma JAV tėvų-įkūrėjų, gyveno nuobodų pasiturinčios šeimos atžalos gyvenimą. Jis gavo gerą išsilavinimą, domėjosi įvairiomis sritimis (nuo teisės ir architektūros iki literatūros bei filosofijos) ir bandė jose save realizuoti, vėliau įsitraukė į politinę ir visuomeninę kolonijų veiklą.

1772 m. T. Jeffersonas vedė našlę vergvaldžio dukrą Marthą (1748–1782), kurios tėvas Johnas (1715–1773) prieš mirtį spėjo šeštą kartą apvaisinti vergę Betty (1735–1807). Vėliau juodaodė pagimdė dukterį Sarah, kuri vienu metu buvo ir šeimos narė, ir jos nuosavybė, taigi – tas pats Johnas būsimajam JAV prezidentui padovanojo ne tik žmoną, bet ir meilužę.

Tai buvo Apšvietos laikai, kai pradėta abejoti įvairiausiomis šimtmečius gyvavusiomis etikos, moralės, socialinių santykių normomis. Svarbiausia tų laikų vertybe veikliems žmonėms tapo žinios ir išsilavinimas. Imta domėtis gamtos ir tiksliųjų mokslų dėsniais, suabejota religijos svarba gyvenimui (vėliau diskutuota apie religinę toleranciją), spjauta į feodalinius santykius, prabilta apie individo teises ir konfliktą su vyraujančia dauguma.

Europoje šios idėjos dar tik ėmė dygti, o štai kolonijose, anapus Atlanto, jos buvo tapusios kone norma. Tai įvyko veikiausiai dėl to, kad per keletą dešimtmečių kolonistai ne tik atitolo nuo Senojo žemyno normų, bet ir įprato patys savimi pasirūpinti.

XVIII amžiaus septintajame dešimtmetyje britų imperijos valdžia, siekdama padengti karų Europos ir Šiaurės Amerikos žemynuose išlaidas, apkrovė kolonijų gyventojų įvairiais mokesčiais. Didelė dalis kolonistų šiuose veiksmuose įžvelgė ne tik norą pasipinigauti, bet ir grėsmę savo autonomiškai egzistencijai. Prasidėjo trintis ir kolonijas ėmė krėsti maištingi neramumai.

Laikui bėgant britų monarchas ir politikai vis labiau ėmė jausti susierzinimą dėl aikštingo kolonijų vaipymosi, o dalis kolonistų – nuoskaudą dėl kažkurioje pasaulio dalyje gyvenančio valdovo despotizmo. Šiaurės Amerikos žemyne kilo naujo karo grėsmė.

Manoma, kad nedisciplinuoti, jokios karinės patirties neturintys, vien medžioklei skirtais šautuvais ginkluoti kolonistai ankstyvą 1775 m. balandžio 19-osios rytą pirmą kartą metė iššūkį raudonus mundurus dėvinčiai galingiausios pasaulio imperijos armijai. Tų pačių metų gegužės 10 d. trylikos susivienijusių kolonijų atstovai susirinko į Antrąjį kontinentinį kongresą, kuris iki pat 1781-ųjų atliko vyriausybės vaidmenį.

Buvo ten ir elektra besidomintis spaustuvininkas Benjaminas Franklinas (1706–1790), kurio sūnus Williamas (1730–1813) kažkodėl stojo britų pusėn. Taip pat būtų gėda nepaminėti Johno Adamso (1735–1826), idealisto, deklaravusio tikėjimą prigimtine žmogaus teise į gynybą. Kad įrodytų savo nuoširdumą, J.Adamsas nusprendė atstovauti britų kariams, kurie 1770 m. kovo 5 d. nušovė penkis maištingai nusiteikusius kolonistus.

Teigiama, kad tarp susirinkusiųjų buvo ne vienas paslaptingos, sąmokslo teoretikų vaizduotę kaitinančios vadinamųjų Laisvųjų mūrininkų (Freemasons) brolijos narys, o tie, kurie jai nepriklausė, prijautė organizacijos deklaruojamoms idėjoms.

1775 m. birželio 14 d. Kongresas balsavimo metu nusprendė sukurti normalią, t.y. profesionalią kariuomenę, o jos vadu paskyrė kitą įžymų vergvaldį – 1754–1763 m. karo veteraną George‘ą Washingtoną (1732–1799).

1776 m. liepos 4 d. Kongresas paskelbė kolonijų Nepriklausomybės deklaraciją (didžiąją dalį teksto sukūrė T. Jeffersonas), o tų pačių metų gruodį Laisvųjų mūrininkų bendrijos narys ir elektros entuziastas B.Franklinas su misija buvo išsiųstas į Prancūziją, kur išbuvo iki pat 1785-ųjų.

Naujasis kolonijų ir britų imperijos karas vyko vangiai. Vieną akimirką pergalę išplėšdavo vieni, o kitą – kiti. Iš pradžių amerikiečiams tarsi nesisekė, tačiau tuo pat metu britams nepavyko jų iki galo pasmaugti, ir imperijos monarchui teko vis dažniau laužyti galvą, kodėl tas kolonijų reikalas niekaip neišblėsta.

1777 m. rugsėjo 19 d. ir spalio 7 d. kolonistams pavyko laimėti strategiškai svarbią pergalę Saratogos vietovėje. 1778 m. vasario 6 d. kolonijos sudarė svarbią sutartį su ilgalaike Didžiosios Britanijos varžove Prancūzija. Teigiama, kad Prancūzija ir anksčiau kišo savo trigrašį į kolonijų maištą, tačiau naujoji sutartis "de facto" reiškė, kad ši valstybė atvirai stoja prieš Didžiąją Britaniją kolonijų pusėn.

Ar tam galėjo turėti įtakos B. Franklinas ir jo narystė Laisvųjų mūrininkų bendruomenėje? Sunku pasakyti. 1781 m. rugsėjo 28 d. prasidėjo paskutinis konflikto kolonijose etapas, trukęs iki pat spalio. Jo metu G.Washingtono pajėgos kartu su prancūzų sąjungininkais prie Jorktauno (Virdžinija) apsupo Charleso Cornwallio (1738–1805) vadovaujamą britų kariauną, kuri pasidavė tų pačių metų spalio 19 d.

1783 m. rugsėjo 3 d. sudaryta Paryžiaus sutartis, kuria Didžiosios Britanijos monarchas George‘as Williamas Frederrickas (1738–1820) oficialiai atsisakė savo pretenzijų į Šiaurės Amerikos kolonijas. Tų pačių metų gruodžio 23 d. jo bendravardis G.Washingtonas atsistatydino iš kolonijų armijos vadovo posto.

Prabėgus beveik šešeriems metams, 1788–1789 m. žiemą, jis buvo išrinktas prezidentu, pirmuoju naujosios valstybės vadovu, o vėliau, 1789 m. pavasarį, revoliucijos nuotaikos apėmė kolonijų sąjungininkę Prancūziją.