Žanrų niveliacijos era

Šiomis dienomis, kai kino teatruose rodomas lietuvių autorių sukurtas filmas „Prezidentas“, pasakojantis mūsų šalies prezidento Valdo Adamkaus biografiją, daugelis kelia nebūtinai naują, tačiau retai tiksliai atsakomą klausimą: kaip šio filmo herojui per visą savo gyvenimą pavyko išlaikyti daugybę išbandymų, netapti politikoje tokiu dažnu ciniku ir išsaugoti inteligenciją, kuri reikalinga pirmiausia ne pačiam V. Adamkui, o Lietuvos piliečiams: kaip pavyzdys, kad net ir einant minėtas pareigas tikrai įmanoma išlikti žmogiškam ir vienodai teisingam visiems, kaip reikalauja šalies Konstitucija.

Atsakymų esama įvairių, tačiau šiame kontekste reikėtų pasitelkti kito V. Adamkaus biografo – istoriko profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus – ištarmes apie socialinį, politinį ir diplomatinį protokolą. Apie tai plačiau galima skaityti knygynuose dar prieinamoje E. Aleksandravičiaus knygoje „Adamkus“, o čia pasitenkinsime tokiu atsakymu į minėtą klausimą: prezidentas beveik kiekvienoje savo gyvenimo situacijoje žinojo arba gana aiškiai numanė, ką būtent veikia konkrečioje vietoje ir laike, kodėl jis patiria šiuos, o ne kitus išgyvenimus, ir visada gal netgi intuityviai, bet kartu ir sąmoningai juto diplomatinės tarnybos pareigūnams paprastai būdingą ir pageidaujamą elgesio ribų etiketą ir protokolą – kitaip sakant, bendravimo žanro ribas.

Šiame dešimtmetyje, kai V. Adamkus politikoje aktyviai jau nedalyvauja, prisiminimai apie jo prezidentavimą daugeliui kelia švelnių sentimentų, kurie nebūtinai paskatina gilesnę savirefleksiją ir konkrečių politikos, socialinių, kultūrinių aplinkybių analizę. Mūsų dabartinį laiką žymi riba, kurioje iš aktyvaus gyvenimo traukiasi žmonės, kurie dar gyveno ir atsimena tą erą, kurioje virtualybė ir visuotinis technologizavimasis dar buvo tik artėjanti tikrovė.

Daugelio situacijų virtualusis pobūdis pirmiausia lemia atsakomybės už savo ir kitų elgesį mažėjimą – kai nesi tiesiogiai matomas, kai kalbi per viešųjų ryšių tarpininkus, kurie informaciją skleidžia daugiausia virtualybės kanalais, tuomet esi mažiau ribojamas moralinių ir gero skonio elgesio taisyklių. Ši premisa galioja ne vien tiems asmenims, kurie užima aukštas visuomenines pareigas. Tikriausiai šią slinktį buvo galima fiksuoti tada, kai viešasis gyvenimas nueinančioje medijoje, televizijoje, tapo beveik laisvas nuo žanrinių taisyklių.

Gyvename tokioje iliuzijoje, kurioje kiekvienas įsivaizduoja esąs pats sau svarbiausias ir vienintelis žanras, todėl susikalbėti tampa beveik neįmanoma.

Atvirkščiai, ekranuose ilgainiui imta lenktyniauti, kas drastiškiau ir įžūliau sulaužys tuos viešojo elgesio modelius, kurie vystėsi ištisus dešimtmečius. Pagaliau, ši tendencija anksčiau ar vėliau turėjo pasiekti ir palietė eilinius Lietuvos ir ne tik jos žmones.

Poetas, eseistas, redaktorius Gytis Norvilas laidoje „Stambiu planu“ prieš kelerius metus pastebėjo įdomų pokytį, kuris įvyko ir dėl praėjusios pandemijos: šiandien jau nebedrovu į prekybos centrą apsipirkti eiti mūvint treningus – tai jau nebėra joks socialinio sluoksnio požymis, taip apsirengti, pasak G. Norvilo, gali ir intelektualus, tradiciškai kultūringu vadinamas žmogus. Taigi, aprangos kodai išnyko. Su jais kartu nyksta ir komunikacijos kodai – kinta kalbėsena, gestikuliavimas ir, svarbiausia, mūsų visų jautrumas. Dėl virtualumo diktato ir minėtų karantinų žmogus apčiuopiamoje tikrovėje vis dar egzistuoja, tačiau tuo pat metu jau lyg ir mažiau, nei tradicinėje visuomenėje.

Socialinių tinklų išradimas bene labiausiai pakeitė nusistovėjusius verbalinės kalbos žanrus. Beveik nebeliko tarpasmeninio pokalbio, kai du ar daugiau žmonių kalbėtųsi intymiais psichologiniais klausimais – medija kasdien bruka specialistus, kurie gali išspręsti tai, ką klasikinis žmogus pasiekdavo dvasinio pokalbio su savo artimuoju ar draugu metu.

Keista, bet socialiniai tinklai sukėlė dvigubą pokytį: viena vertus, nebeliko žmogaus buvimo akivaizdybės, kita vertus, tai, kas tradiciniame sociume buvo neapčiuopiama, pakeitė labai buitiniai ir daiktiški klausimai – žmonės vis intensyviau keičiasi informacija apie konkretybę, nematydami vienas kito, ir taip praranda kreipinio ir atsako į giliausius savojo buvimo klausimus galimybę.

Šiandien kompanijoje prabilti apie dvasinius sunkumus, nepaisant gal kiek mažėjančios stigmos, yra jau tarsi nepatogu ir blogo tono ženklas – tai palikta privatybei. Dabar yra kur kas priimtiniau džiaugtis geru aptarnavimu kirpykloje ar parduotuvėje, aptarti klimato pokyčius, pabūgštauti dėl karo grėsmės ir visa tai vainikuoti tema, kuri nesiekia aukščiau mažamečių vaikų ar naminių gyvūnų mitybos ypatybių.

Ne šiaip sau visuomenė tampa vis labiau mėgstanti paviršių, lengvumą, problemų vengimą – juk skųstis kuo nors dabar jau net socialiniame tinkle tampa beveik nepadoru. Išnyko ištisa subtilesnio, dėmesingesnio ir gilesnio bendravimo žanrų sistema.

Apie prezidentą V. Adamkų ir daugelį kitų vyresniosios kartos žmonių šiandien dar galime drąsiai sakyti, kad jie yra inteligentai, o apie jaunus žmones taip atsiliepti tapo senamadiška. Reikalas tas, kad tariamas bendravimo laisvumas, demokratiškumas bent iš dalies sulygino pokalbių ir situacijų dalyvių teises. Kai kalbame apie inteligenciją, iškart galvojame apie asmenybę kaip aukštesnės prabos žmogų. Dirbtinio intelekto išradimas ir laipsniškas įsigalėjimas netrukus gali atimti jau ir išsilavinimo lemiamus skirtumus tarp bendraujančiųjų – užklausa mašinai yra visiškai nejautri tam, kas sėdi šiapus ekrano. Viena vertus, galėtų atrodyti, kad dirbtinis intelektas ir jo technologinės galimybės paskatins žmones tiksliau žinoti, ko jie konkrečioje situacijoje ieško ir nori, tačiau, kita vertus, tie individai bus tiesiog amorfiški, jų žinojimas bus minimalus, ir aplinka didesnių reikalavimų asmenybei kels vis mažiau.

Kam nors dabartinėje tikrovėje gali pagrįstai kilti klausimas, kam tie žanrai apskritai reikalingi. Šimtmečius trukusioje tradicijoje žanras kaip elgesio, bendravimo ir kūrybos taisyklių rinkinys padėdavo žmonėms geriau ir aiškiau suprasti vienas kitą. Šiandien gyvename tokioje iliuzijoje, kurioje kiekvienas įsivaizduoja esąs pats sau svarbiausias ir vienintelis žanras, todėl susikalbėti tampa beveik neįmanoma. Žanro, kaip suvokimo, kas esame ir kodėl gyvename, reabilitacija dabar yra beveik neįmanoma – esame vis dažniau pasmerkiami beskonybei, kuri reiškia, kad savuosius įsitikinimus linkstame įrodinėti bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, o dėl kitų analogiško elgesio patiriame tai, ką vadiname svetima gėda.

Inteligencija dabar yra ir ateityje bus vis rečiau aptinkamas žmogaus elgesio taisyklių derinys, kuris bent Lietuvoje tikrai nesibaigs nostalgija prezidento V. Adamkaus asmeninei laikysenai ir kitiems iškiliems visuomenės pavyzdžiams. Mentaliteto žirklės yra negailestingos: virtualybės, socialinių tinklų, dirbtinio intelekto brukamą vienodumą įveikti aukšta morale ir protokoliniais elgesio standartais įmanoma tik atitinkamai auklėjant jaunąją kartą, o ši, deja, vis labiau mėgaujasi savojo laiko išradimais ir vis mažiau linkusi prisiminti, kad tikrasis jaunas avangardas yra stipriai pamirštų mąstymo, elgesio bei kūrybos schemų gaivinimas ir aktualizavimas, kurį mašina vis labiau uzurpuoja ir automatizuoja.



NAUJAUSI KOMENTARAI

verta paskaityti

verta paskaityti portretas
paskutinė kadencija. Toks įspūdis kad autorius šlepetė ir dar kažkieno už virvučių tampoma.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

  • Pasirinkimo laisvė
    Pasirinkimo laisvė

    Kai paaiškėjo, kad Europos Parlamento (EP) rinkimuose sėkmingai spurtavusį „valstietį“ A. Verygą Seime pakeis ekonomistė J. Rojaka, kuri išsyk pareiškė siekį jungtis prie Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos&ldqu...

    1
  • Kodėl Baltijos jūros vanduo ne toks kaip Graikijos paplūdimiuose?
    Kodėl Baltijos jūros vanduo ne toks kaip Graikijos paplūdimiuose?

    Ar kada nors pasvajojote, kad, atvykę į Baltijos pajūrį, galėsite džiaugtis turkio spalvos skaidria ir šilta jūra? Neabejoju, kad taip. Taip pat neabejoju, kad mūsų nuostabi ir išskirtinė Baltija traukia savo unikalumu – ne veltui...

  • Kur mūsų valstybės lyderis?
    Kur mūsų valstybės lyderis?

    Jau ketvirtą dešimtmetį gyvename laisvi ir gyvenimas tikrai gerėja, norime ar ne tai pastebėti. Galime laisvai keliauti po visą pasaulį (kas – privačiu lėktuvu, kas – autostopu), galime nemokamai gydytis (vieniems eilėje reikia pala...

    7
  • Žvaigžės įpareigoja
    Žvaigžės įpareigoja

    Kultūrų kryžkelėje susiformavusios mūsų kulinarijos tradicijos nėra gurmanų prakeiksmas, galime pagaminti ir kai ką subtilesnio nei puskilograminiai cepelinai. Tai pagaliau sužinojo ir pasaulis. Lietuvos viešojo maitinimo įstaigoms skirti &bd...

  • Biudžeto eurai nyksta tyliai. Ir oriai
    Biudžeto eurai nyksta tyliai. Ir oriai

    Šie metai bus pirmieji, kai daugiau žmonių išeis į pensiją, nei ateis į darbo rinką. Tokią bauginančią žinią paskelbė Tarptautinio valiutos fondo misijos Lietuvoje vadovas B. Gracia. ...

    15
  • Priešingybės
    Priešingybės

    „Nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis“, – sako liaudies daina. Lietuvai artojėlių jau nebereikia, o kareivėlių verkiant reikia, kaimynystėje turint Rusiją ir Baltarusiją. ...

    6
  • SSRS: nuo upės iki jūros
    SSRS: nuo upės iki jūros

    Marksizmo ideologija miestui ir pasauliui žadėjo progresyvumą, tačiau Rusijos valdžioje įsitvirtinus Sovnarkomui (Liaudies komisarų sovietui), viskas daugiau ar mažiau liko taip pat, kaip ir carų valdymo laikais. ...

    13
  • Asmeniniai pastebėjimai: refleksija mokslo metams pasibaigus
    Asmeniniai pastebėjimai: refleksija mokslo metams pasibaigus

    Šiuos mokslų metus galima drąsiai vadinti stebuklų metais. Nors šiuolaikinė švietimo sistema siekia ugdyti racionalų pasaulio suvokimą, tačiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) priimti sprendimai alsuoja H...

    1
  • Kakarinės galia
    Kakarinės galia

    Likus keliems mėnesiams iki rinkimų į Europos Parlamentą (EP), portale „Europos parlamento naujienos“ buvo paskelbta optimistinė žinutė iš Lietuvos. Pasak jos, daugiau nei du trečdaliai Lietuvos gyventojų (68 proc.) balandį teigė,...

    2
  • Tikroji demokratija
    Tikroji demokratija

    Demokratija – ta valstybės valdymo forma, kurią vieni vis keikia, o kiti džiaugiasi, replikuodami pirmiesiems, kad nieko geriau už ją lig šiol nesugalvota, anapus Atlanto nūnai pražydo egzotiškomis spalvomis. ...

    4
Daugiau straipsnių