Dar 1955 m. tarptautinį dainų konkursą išradęs šveicaras Marcelis Bezençonas net nesapnavo, kiek skausmo jis suteiks kanklininkų ir dainorėlių kraštui prie Nemuno. Vien jau ištarus žodį "Eurovizija", daugelį lietuvių lyg prieš mirtį išpila šaltas prakaitas.

Keista, jei būtų kitaip, – mūsų dalyvavimas šitoje giedotojų misijoje seniai tapo totaline gėda, kurios naštą vilkti iš tiesų nelengva. Lietuviams šiame fronte jau daugybę metų nesiseka iššokti aukščiau bambos. Ir nesiseks, kad ir kaip to norėtų brolių Aliukų, "Trijų milijonų" arba Natalijos Bunkės mylėtojai.

Klausimas – kodėl taip yra? Čia ir slypi visa paslaptis, nes mūsų žmonės linkę mėsinėti padarinius, o ne priežastis, todėl ir tūno prie TV prarajos be susiformavusių pažiūrų ir skonio. "Esu amžinas kaip Stasys Povilaitis", – prieš mėnesį nesikuklino dainius Laimutis Purvinis. Šita frazė – metų citata, nes ji byloja apie įbetonuotus į mūsų galvas muzikos etalonus. Jei S.Povilaitis muzikos istorijoje amžinas, tai kas tada yra Davidas Coverdale'as, seras Eltonas Johnas arba "Bee Gees"? Ir nejaugi juos būtų galima padėti į tą pačią lentynėlę sykiu su ponu Laimučiu? Tačiau taip manyti būtų tas pats, kaip įsivaizduoti išsipusčiusią devintojo dešimtmečio atlikėją Sandrą, dainuojančią "Everlasting Love" be dantų.

Bėda ta, kad mūsų muzikos etalonai yra labai nutolę nuo to, kas iš tiesų yra etalonas, o sykiu ir nuo to, kas yra Vakarai. Kartelė nusvirusi taip žemai, kad per ją šokinėti gali tik muzikos minedai, kurių atliekamų giesmių sąskambiuose iki šiol galima atpažinti LTSR himną ir su juo susijusius socialistinio realizmo kultūros vedinius.

Visas tas metabolizmas atsirado ilgus dešimtmečius smegenis iki genų gludinant primityviais vokaliniais kūrinėliais, kuriuos per televiziją traukdavo ūsais apaugusių bobulių oktetai. Tiesa, tuo pat metu formavosi ir savotiška alternatyva – muzikos, atvežtos iš Vakarų, pogrindinis klausymas. Tačiau ir tą savitą kultūrinę rezistenciją prieš 20 metų užgožė venerinis popsas, nuo kurio nesugebame išsigydyti dar ir šiandien.