Josiaus susitikimo su protėviais išvakarėse jo sveikata anaiptol nebuvo „auksinė“, tačiau mūsų dienas pasiekę faktai leidžia teigti, kad tuo metu Kremliaus šeimininkas vis dar buvo pasiryžęs šiek tiek pagyventi ir „šį bei tą“ nuveikti.

Tomis dienomis jo mirties dėl asmeninių ar politinių priežasčių trokštančių žmonių Kremliuje taip pat netrūko, tačiau, anot BBC dokumentiniame filme „Kas nužudė Staliną?“ („Who Killed Stalin?“, 2005) pasisakiusio Simono Jonathano Sebago Montefiore’s (1965), Josiaus aplinkoje buvo vienintelis asmuo, turėjęs pakankamai žinių, ryšių, įgūdžių ir drąsos, leidžiančių ryžtis tokiam žingsniui.

Tas žmogus, žinoma, buvo ne kas kitas, o žymusis Berijų giminės sadistas Lavrentijus Pavlovičius (1899–1953).

Padedamas Lavrentijaus, Josius įvykdė kai kuriuos pačius baisiausius savo nusikaltimus (pvz., lenkų karo belaisvių sušaudymą 1940 m. pavasarį), tačiau slenkant metams, tarp šių dviejų veikėjų atsirado abipusės paniekos bei pavydo persmelkta trintis.

Senstantis Josius darėsi vis agresyvesnis ir įtaresnis, o jaunesnį karjeros laipteliais sparčiai kopiantį Lavrentijų vis dažniau užvaldydavo ambicijos ir valdžios godulys.

Lavrentijus Pavlovičius be jokios abejonės daugelį metų mėgavosi savo turėta padėtimi ir kankinti, prievartauti bei žudyti leidusiu darbu, tačiau neatmestina prielaida, kad jis, kaip ir kiti nomenklatūros bojarinai, sendamas kiek pavargo nuo nuolatinio smurto bei minčių, kad režimo kūjis galiausiai gali atsigręžti prieš jį.

Socializmo statybos jam veikiausiai rūpėjo mažiau nei asmeninė karjera ir galimybės, o Josiaus prisiimtas ir daugelį metų puoselėtas gyvojo dievo vaidmuo turėjo daugiau ar mažiau erzinti.

Ekspertai taip pat yra linkę kelti prielaidą, kad Josiaus mirties išvakarėse Lavrentijus Pavlovičius buvo bemaž vienintelis rimtai dėl savo gyvybės nerimaujantis Kremliaus aristokratijos atstovas, mat 1952–1953 m. „demaskuotas“ gydytojų sąmokslas pirmiausia buvo nukreiptas ne tiek prieš neegzistuojančius semitų kilmės sąmokslininkus, kiek prieš Lavrentijų ir jam lojalius asmenis.

„Straipsnyje buvo demaskuojama saugumo tarnybų budrumo stoka – ženklas, kad pats Berija tapo taikiniu. Buvo ne vien suimti Berijos sąjungininkai Gruzijoje: darbo neteko jo protežė Maskvoje, tokie kaip generalinio štabo viršininkas Štemenka. Už grotų atsidūrė ir buvusi Berijos meilužė V. Mataradzė. „Jis kiekvieną akimirką tikėjosi sulaukti mirtino smūgio“, – teigė jo sūnus. Berija „įžeidžiančiai rodydavo Stalinui nepagarbą, ir kuo toliau, tuo drąsiau“, – teigė Chruščiovas. Jis net pasigyrė Kaganovičiui: „Stalinas nesuvokia – jeigu jis bandytų mane suimti, čekistai sukeltų maištą“, – apie 1953 m. sausio 13-osios „Pravdos“ (liet. „Tiesa“) straipsnio tikruosius siekius savo monografijoje „Raudonojo caro dvaras“ („The Court of the Red Tsar“, 2003) samprotavo S. J. S. Montefiore.

Mirus Josiui, nomenklatūros bojarinai nusprendė bent jau trumpam užgniaužti savo asmenines nuoskaudas bei profesines ambicijas ir labai greitai paskelbė apie Kremliaus šeimininko mirtį.

Jo kūnas buvo balzamuotas ir tris dienas eksponuotas Maskvos profesinių sąjungų rūmuose (rus. „Dom sojuzov“) tam, kad minios „gerbėjų“ galėtų atsisveikinti su beveik tris dešimtmečius valdžioje sėdėjusiu „neprilygstamu, visas gyvenimo sritis išmanančiu genijumi“.

Nors tuo metu Sovietų Sąjungoje sunkiai būtum radęs žmogų, kurio vienaip ar kitaip nebūtų palietusios Josiaus epochos represijos, paskelbus apie jo mirtį, daugybė „stachanoviečių“, Stokholmo sindromo aukų bei „mankurtų“ sugužėjo į sostinę tam, kad paskutinį kartą viešai pademonstruotų velioniui savąją meilę.

Pasakojama, kad tomis dienomis isterijos užvaldytos minios Maskvoje buvusios tokios didelės, kad dažnai kildavusios spūstys ir ne vienas „homo sovieticus“ rūšies atstovas per gedulą prisijungęs prie Josiaus.

1953 m. kovo 9 d. vykstant laidotuvėms, Josiaus didžiūnai sukaupė visą savo veidmainiškumą ir pagerbė velionį kalbomis, o kiek vėliau, jį paguldžius prie Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (1870–1924) iškamšos, buvo atverstas naujas SSRS gyvenimo skyrius.

Kaip ir Vladimiras Iljičius, Josius prieš mirtį nespėjo įvardyti aiškaus savojo įpėdinio, tad jam iškeliavus pas protėvius, SSRS valdymo ėmėsi „nomenklatūros darbo kolektyvas“, kuriame ryškiausias melodijas griežė Lavrentijus Pavlovičius, „Malania“, draugų pravardžiuojamas Malenkovų giminės dručkis Georgijus Maksimiljanovičius (1902–1988) ir iškiliausias visų laikų kukurūzų mylėtojas Chuščiovų giminės šaltkalvis Nikita Sergejevičius (1894–1971).

Naujoji valdžia ilgai nelaukė ir tuojau pat nutraukė Josiaus pradėtą antisemitinės isterijos vajų, paleido dalį kalinių, pradėjo šiokias tokias biurokratinės sistemos restruktūrizacijos procedūras.

1953 m. birželį kilus antisovietiniam sukilimui Rytų Vokietijoje, Nikita Sergejevičius kartu su būreliu kitų nomenklatūros aristokratų įvykdė Kremliuje dvaro perversmą, ir Lavrentijus Pavlovičius buvo suimtas.

Buvę sugėrovai jį ir dar keletą kitų apkaltino būtais ir nebūtais dalykais bei nuteisė mirties bausme. Naujoji valdžia taip pat paviešino informaciją apie Lavrentijaus seksualinius nusikaltimus, jo piktnaudžiavimą galiomis ir suvertė nemažą dalį kaltės dėl nusikaltimų, kuriais jie ir patys buvo daugiau ar mažiau susitepę, t. y. Josiaus laikais vykdytų represijų.