Vasilijaus sesuo Svetlana (1926–2011) nugyveno gana ramų gyvenimą, nors ir jos egzistenciją kartais supurtydavo šiokie tokie neramumai.

Antai, praėjus dešimtmečiui po tėvo mirties, jos gyvenime atsirado indų marksistas Kunwaras Brijeshas Singhas (1909–1966). Sakoma, kad tarp jo bei Svetlanos tvyroję labai šilti jausmai ir porelė netgi norėjusi įforminti savo santykius, tačiau netrukus Indijos komunistas mirė gana paslaptingomis aplinkybėmis.

Tais laikais Svetlana dažnai keliavo, tad galiausiai, pasitaikius progai, ji paliko savo vaikus ir artimuosius Sovietų Sąjungoje bei išvyko gyventi į didžiųjų savo tėvo priešų (ir tam tikru metu sąjungininkų) amerikiečių kraštus. Čia ji sutiko vietinį žmogelį Williamą Wesley’ų Petersą (1912–1991) ir už jo ištekėjo. Santuoka truko vos keletą metų, tačiau porelei pavyko susilaukti vaiko.

Sakoma, kad Svetlaną visada traukusi literatūra, tačiau užsiimti tekstų kūrimu ir knygų leidyba ji pradėjusi tik emigracijoje. Dauguma jos knygų buvo memuarai, pasakojantys apie SSRS nomenklatūrinės aristokratijos gyvenimą, tačiau jos tėvas buvo vienas pačių nuožmiausių XX a. tironų, tad ir knygų temos buvo atitinkamos.

Mirus Josiui, poreikį atversti naują gyvenimo skyrių pajuto ne vien jo atžalos, bet ir didžioji dalis SSRS visuomenės. Iš pradžių atrodė, kad nauju svarbiausiu žmogumi socialistinėje utopijoje gali tapti Berijų giminės sadistas Lavrentijus Pavlovičius (1899–1953) arba Malenkovų šeimos rubuilis Georgijus Maksimiljanovičius (1902–1988), tačiau likimas lėmė, kad kovoje dėl valdžios nugalėtojo laurų vainikas atiteko žymiausiam visų laikų kukurūzų mylėtojui Chruščiovų giminės patriarchui Nikitai Sergejevičiui (1894–1971).

Lavrentijus labai greitai buvo suimtas, apkaltintas būtais ir nebūtais dalykais, nuteistas bei sušaudytas, o nustumti Georgijų nuo sosto Kremliuje Nikitai pavyko pasitelkus žymiai subtilesnes ir labiau rafinuotas politines priemones.

SSRS vis dar buvo totalitarinis pasaulinių ambicijų turėjęs monstras, tačiau represijų ir susidorojimo su priešininkais, oponentais bei varžovais mechanizmas pakito. Jis pasidarė ne be toks atvirai agresyvus kaip Josiaus laikais, tad jokių politinių ambicijų gyvenime neturintys, vulgarioje buityje skęstantys, toliau savo nosies nematantys ir iššūkio sistemai mesti nedrįstantys žmogeliai galėjo gyventi šiek tiek ramiau.

Besibaigiant 1956 m. vasariui, Nikita atliko vieną savo pačių žymiausių viešųjų ryšių performansų ir „slaptame“, „papildomame“ XX SSRS komunistų partijos suvažiavimo posėdyje „demaskavo“ Josiaus asmenybės kultą bei jo nusikaltimus žmogiškumui.

Atlikdamas šį politinį ritualą, Nikita „kukliai“ nutylėjo savo paties bei kitų žinomų nomenklatūros bojarinų vaidmenį „paviešintuose“ nusikaltimuose, tad veikiausiai „slaptąja kalba“ buvo siekiama ne tiek pranešti apie realius pokyčius SSRS, kiek garsiai paskelbti miestui ir pasauliui apie naujo „caro“ Kremliuje atsiradimą.

„Politinės maitėdystės „mokslas“ oficialiai gimė 1956 m. vasario 26 d., kai Chruščiovas demaskavo Stalino nusikaltimus keturias valandas trukusiame „slaptame pranešime“, perskaitytame per Komunistų partijos XX suvažiavimą. Pasaulio žiniasklaida tai palaikė neįprasta padorumo apraiška. Senas „New York Times“ korespondentas Harry Schwartzas teigė: „Ponas Chruščiovas atvėrė priplėkusių namų langus ir duris. Jis įleido gaivaus oro ir naujų idėjų, sukeldamas permainas, kurios, kaip jau parodė laikas, yra esminės ir negrįžtamos.“ Iš tikrųjų „slaptasis pranešimas“ buvo tik pigus spektaklis, skirtas nukreipti dėmesį nuo savęs, kaip užkietėjusio politinio žudiko, pritarusio gėdingoms Katynės skerdynėms, per kurias buvo sušaudyta apie 14 tūkst. Lenkijos karo belaisvių. Jis buvo pramintas Ukrainos skerdiku dėl šimtų tūkstančių žmonių egzekucijų, įvykdytų jam esant Stalino vietininku Kijeve“, – savo ir bendraautoriaus Ronaldo J. Rychlako (1957) knygoje „Dezinformacija“ („Disinformation“, 2013) teigė į Vakarus perbėgęs komunistinės Rumunijos pareigūnas Ionas Mihai’us Pacepa (1928–2021).

Vakarų žiniasklaidos atstovai nebuvo vieninteliai, kuriuos pavyko apgauti, plačiąsias SSRS mases ir kitą „geležinės uždangos“ pusę „nelegaliai“ pasiekusiu „slaptuoju“ pranešimu. Praėjus vos keliems mėnesiams nuo Nikitos surengto šou neramios nuotaikos apėmė ir keletą SSRS vasalėmis laikytų valstybių, tačiau maištingi asmenys šioje geležinės uždangos pusėje buvo labai greitai „nuraminti“. Vengrijoje tai įvyko pasitelkus atvirą smurtą ir represijas, o Lenkijoje – derybas bei abipusius kompromisus.

1957 m. spalio 4 d., likus kelioms savaitėms iki 40-ųjų bolševikų revoliucijos metinių minėjimo, SSRS valdžia pradėjo dar vieną viešųjų ryšių akciją, paleisdama į kosminę erdvę pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą „Sputnik 1“, tad Vakaruose tariamu sovietų technologiniu progresyvumu įtikėjusių naivuolių atsirado dar daugiau.

Per vėlesnius vienuolika metų Kremlius lenktynėse dėl kosmoso ne kartą pažemino Jungtines Valstijas, tačiau galiausiai 1969 m. vasarą amerikiečiai atgavo savo orumą išlaipinę Mėnulyje žmones.