Nesiimu teigti, kad turiu tikslų atsakymą. Tačiau esu įsitikinęs, kad pastarųjų metų įvykiai pakeitė patį rinkų veikimo pagrindą, ir tie, kurie to nepastebi, rizikuoja likti su žemėlapiu, nebeatitinkančiu vietovės.
Tris dešimtmečius pasaulis gyveno pagal paprastą taisyklę: kapitalas plaukia ten, kur pigiausia ir efektyviausia. Investuotojui politika buvo tik foninis triukšmas – įdomus laikraščio turinys, bet ne veiksnys, lemiantis grąžą. Akcijų indeksas buvo statymas už efektyvumą, o obligacijos – patikimas priešnuodis: kai krisdavo vienos, kildavo kitos. Subalansuotas portfelis pats save apdrausdavo. Prie šios pusiausvyros buvome taip pripratę, kad ji atrodė kaip aksioma.
Tačiau nuo 2022-ųjų šios aksiomos nebeliko, po infliacijos šoko akcijos ir obligacijos ėmė kristi kartu – senasis priešnuodis virto nuodu. Vyriausybės nustojo būti teisėjomis ir tapo aktyviomis žaidėjomis: tarifai, subsidijos, eksporto kontrolė, net tiesioginės nuosavybės dalys strateginėse įmonėse. Vašingtono ekonominio intervencionizmo ir sandorių logikos junginys tapo nauju žaidimo modeliu, kurį vienas po kito perima ir kiti.
Kodėl tai svarbu kiekvienam, kas turi bent kuklų investicinį krepšelį? Todėl, kad geopolitinio sukrėtimo metu – ar tai būtų Taivano sąsiauris, ar Hormuzas, ar staigus JAV ir Kinijos eskalavimas – koreliacijos tarp turto klasių šokteli link vieneto. Paprasčiau tariant, viskas ima kristi vienu metu. Diversifikacija, tas šventas investuotojo žodis, tyliai nustoja veikti kaip tik tą akimirką, kai jos labiausiai reikia. Turėti 500 akcijų viename indekse skamba saugiai, bet jei jos visos priklauso nuo to paties dirbtinio intelekto naratyvo ir tų pačių palūkanų, tai nėra 500 pozicijų – tai viena pozicija su 500-ais veidų.
Jei pažiūrėtume atidžiau, būtų galima įžvelgti kiek neįprastą, bet, mano nuomone, neatsitiktinę paralelę tarp investuotojo ir valstybės dilemų.
Mano įsitikinimu, asmeninė investuotojo dilema šiandien yra tokia pat, kaip ir visos mūsų valstybės: kai tvarka išskaidyta ir susiskaldžiusi, išgyveni ne todėl, kad esi neutralus ir efektyvus, o todėl, kad esi nepakeičiamas. Lietuvai bus beprotiškai sunku išlikti, būnant vidutiniška ir visiems patogia (gal ir įmanoma mylėti vienu metu ir Izraelį, ir Palestiną, Kiniją ir Taivaną), tačiau esu įsitikinęs, kad mūsų valstybės kelias – tapti būtiniems savo blokui.
Todėl manau, kad jau laikas nustoti blaškytis ir apsispręsti dėl valstybės politinės strategijos.
Lygiai taip pat ir kapitalui šiandien reikia ieškoti ne vien pigumo, o strateginės vertės: kritinių žaliavų, puslaidininkių, gynybos pajėgumų – to, be ko didžiosios galios nebegali apsieiti.
Ar tai reiškia, kad reikia bėgti iš rinkų? Tikrai ne. Tiesiog reikia suprasti, nuo ko mūsų turtas apsaugo, o nuo ko – ne. Plataus indekso fondas puikiai tarnauja ilgalaikiam augimui, nepaisant akcijų rinkos sinusoidės, išvestinė kreivė ilgalaikėje perspektyvoje kils į viršų, bet reikia suprasti, kad jis niekada nebus skydas nuo geopolitinės audros. Tikroji apsauga ateina iš kitokių klasių (auksas, žaliavos, energijos gamyba) ir iš blaivaus supratimo, kad įsigaliojus naujai tvarkai saugumas matuojamas ne diversifikacijos plotu, o strateginiu atsparumu.
Pagrindinis klausimas mums patiems: ar mokėsime prisitaikyti skaitydami šį naują žemėlapį – tiek kaip investuotojai, tiek kaip valstybė, ar liksime šalikelėje?
Formulė, kaip visada, paprasta, tik jos paprastumas apgaulingas: reikia kantrybės nesekti minios ir drąsos rinktis esmę vietoj patogios iliuzijos.
Laikas, kaip visada, manau, atsakys į visus klausimus, tarp jų – ir į šiuos.
Naujausi komentarai