Artėjančių Velykų proga Lietuvos išrinktieji turėtų džiaugtis ne tik iki sukvailėjimo pabrangusiais kiaušiniais, bet ir žvaliai kelti tuštybės purslų kupinas „Dom Perignon“ taures.

Dorų naujienų kalvė – Seimas dar kartą įrodė, kad tradicijos yra šventas reikalas. Iki šiol nebuvo nė vieno susikompromitavusio parlamento, kuris, amžiams išeidamas į praeitį, nepasirūpintų savo darbų tęsėjų gerove. Šios pastangos tykiai apnuogindavo esminį išrinktųjų instinktą – rūpintis savimi labiau nei kitais. Anot vieno anoniminio apžvalgininko, „skaičiuoti tik savo pinigus, savo privilegijas, savo teises“.

Ne išimtis ir šios kadencijos politinių susišaudymų, melo ir sąskaitų suvedinėjimo poligonas.

Šventas FNTT reikalas tapo priedanga ne tik susidoroti su konkurentais būsimuose rinkimuose – ministru Raimundu Palaičiu bei liberalcentristais, bet ir prastumti Seimo narių teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymą, išties garantuojantį palaimintąją būtį būsimoms parlamento gyventojų kartoms.

Jau šiandien aišku, jog rudenį rinksimas Seimas piliečiams taps dar didesne našta, tačiau ji tikrai nelems to, kad anarchijos ir savivalės bus mažiau nei dabar. Kas mėnesį seimūnui skiriama suma parlamentinei veiklai sieks nebe 2175, kaip buvo iki šiol, o jau 2827 litus.

Tačiau tai dar ne visos artėjančių politinių Velykų dovanos. Priėmus tą rojaus varpais aidintį įstatymą, išrinktiesiems iš tų pinigų nebereikės apmokėti automobilio ir biuro nuomos, nes šių išlaidų imsis Seimo kanceliarija. Taigi pinigų kavos servizams, savo pačių parašytoms knygutėms, taksistams, kostiumams ir išeiginiams batams, kitaip tariant, reprezentacijai, bus daugiau. Vivat tarybų Lietuva, pardon, Respublika!

Bet tai dar ne viskas, ką žada gera naujiena tapęs įstatymas. Seimo nariai galės nevaikščioti ir į darbą. Pinigines sankcijas už praleistus posėdžius siūloma taikyti tik tada, jei parlamentaras be pateisinamos priežasties praleistų daugiau kaip pusę visų balsavimų dėl teisės aktų priėmimo. Žodžiu, į kitą pusę jis paprasčiausiai gali neateiti ir savo algą vis tiek gaus.

Tie, kurie dirba privačiame sektoriuje, turbūt iš nuostabos turėtų būti ištikti stabligės. Pakaktų tik įsivaizduoti darbdavio reakciją, jei darbuotojas pusę mėnesio nevaikščiotų į darbą, o algos reikalautų už visą mėnesį, nes tokią galimybę jam suteikia įstatymas. Pamanytų: arba žmogus stačia galva nukrito nuo arklio, arba šiaip nesveikuoja – pavasaris, paukšteliai skraido, vitaminų trūksta. Apskritai šitoks pavyzdys tegali būti tik teorinis, nes privačios įmonės darbuotojas, neatėjęs į darbą, jau kitą dieną taptų pravaikštininku ir būtų nedelsiant atleistas, net jei ir priežastis – šiek tiek pateisinama.

Dabar gi Seimo nariai įstatymu sau įteisino galimybę teisėtai tapti pravaikštininkais ir ne tik nesusilaukti Darbo kodekse numatytų sankcijų, bet dar už tai gauti atlyginimą.

Kad Seimo meilė sau pačiam tikrai iškrypėliška, byloja ir kito įstatymo pataisos. Valstybės išlaikytinėmis nuo šiol tapusios partijos galės apsipirkinėti nesilaikydamos Viešųjų pirkimų įstatymo, prieš kurį dreba visos valdiškos institucijos. Už mokesčių mokėtojų pinigus galią bet ką pirkti įgiję nomenklatūrininkai galės spjauti į Viešųjų pirkimų tarnybą su visu jos vadu Žydrūnu Plytniku priešakyje. Jokios kontrolės – tikras demokratijos spindesys be skurdo.

Tik kas po to gali pasakyti, kad Lietuva – normali šalis? Kažkaip vilties jaustis nenukritusiems nuo arklio kasdien lieka vis mažiau ir mažiau.