Prof. Arne Güllicho vadovaujama tyrėjų komanda išanalizavo 34 tūkst. aukščiausius laimėjimus pasiekusių asmenų duomenis – nuo Nobelio premijos laureatų, olimpinių čempionų iki garsių kompozitorių. Rezultatai stulbinantys: čempionais, mokslo proveržio autoriais, laureatais dažniausiai tapo tie, kurie vaikystėje buvo laikyti vidutiniokais. Net 90 proc. vaikų, kurie savo amžiaus grupėje buvo patys geriausi, suaugę nepasiekė elitinio lygio.
Tyrėjai kelia tris hipotezes: įvairias veiklas išbandantis vaikas turi daugiau galimybių rasti jam labiausiai derančią sritį; jis išmoksta nuosekliai mokytis; nesusitelkus į vieną sritį, mažesnė perdegimo, traumų ir aklavietės rizika.
Kitaip tariant, gerus rezultatus lemia ne anksti pasireiškiantis genialumas, o ištvermė. Ne žvaigždėta vaikystė, bet gebėjimas dirbti nesitikint ovacijų. Darbštumas nepagrįstai laikomas talento stokojančių paguoda – tarsi atsarginiu planu tiems, kurių gamta esą nėra apdovanojusi išskirtiniu talentu. Tačiau būtent darbas ir yra pagrindinis kelias, vedantis į aukščiausias viršūnes.
Dėl reitingų pamišusiai visuomenei ši žinia skamba kaip raginimas išsilaisvinti. Ji leidžia pagaliau pasakyti: nebūtina būti geriausiuoju tarp dešimtmečių, kad taptum reikšmingas sulaukęs 40-ties. Nebūtina išsiskirti anksti, kad nueitum toli. Galiausiai tyrimų išvados verčia pergalvoti, kaip suprantame patį gerų rezultatų siekimo procesą: tai ne sprintas, bet maratonas, kuriame svarbu ne greitas startas, bet ištvermė ir gebėjimas išlaikyti tempą.
Naujausi komentarai