„Brexit“ poveikis obligacijų rinkoms

Tuo tarpu rizikingesnių euro zonos periferijos šalių skolos popierių paklausa buvo mažesnė. Dabartiniai obligacijų pajamingumo lygiai vis dar atspindi padidėjusią riziką euro zonoje. „Brexit“ verčia tikėtis naujų skatinamųjų veiksmų iš Europos centrinio banko (ECB), kurie gali ženkliai sumažinti skirtumus tarp saugių ir rizikingų valstybinių obligacijų.

„Brexit“ referendumo atomazga išgąsdino investuotojus visame pasaulyje. Išsigandę investuotojai pirko tokias saugias obligacijas kaip Vokietijos arba Šveicarijos skolos popieriai. Padidėjus šių kredito rizikos neturinčių obligacijų paklausai, sumažėjo jų pajamingumas – investuotojų reikalaujama grąža už prisiimtą riziką. Tuo pačiu „Brexit“ padidino periferinių euro zonos šalių obligacijų pajamingumus – investuotojai reikalavo didesnės grąžos už Italijos, Ispanijos, Portugalijos ir kitų prastesnį skolinimosi reitingą turinčių šalių kredito riziką. Vis dėlto, atsitraukus pirminei panikai, pajamingumo skirtumai tarp saugių Vokietijos skolos popierių ir kitų euro zonos šalių kiek sumažėjo, investuotojams tikintis, jog į pagalbą vėl ateis ECB.

„Brexit“ sudarė naują spaudimą ECB dar labiau išplėsti pinigų skatinimo programas. Defliacijoje įstrigusioje ir itin lėtai augančioje euro zonoje „Brexit“ ekonominis šokas gali dar labiau pabloginti situaciją. Rinkų dalyviai tikisi, jog ECB, nuolat bandantis pagerinti ekonominę euro zonos padėtį, dabar turės įdėti dar daugiau pastangų, išplėsdamas obligacijų supirkinėjimo programą. Deja, šio monetarinės politikos instrumento veiksmingumas po truputį mažėja, o padidinti skolos popierių supirkimo apimtis gali būti sunku.

Rinkose sklinda gandai, jog centrinis bankas planuoja pakeisti dabartinius šios programos parametrus. Pagal dabartines taisykles ECB supirkinėja euro zonos obligacijas pagal kiekvienos šalies ekonomikos dydį. Iš visos programai skirtos sumos, ketvirtis tenka didžiausią BVP turinčiai Vokietijai, 18 proc. – Italijai, 13 proc. – Ispanijai. Kai kurie rinkų dalyviai pradeda spekuliuoti, jog ECB gali įtraukti valstybių įsiskolinimo lygį į kiekybinio skatinimo programą. Tuomet labiausiai prasiskolinusios šalys gautų daugiau pagalbos. Nors toks žingsnis būtų itin sudėtingai įgyvendinamas politiškai, tai padidintų leistinų supirkti obligacijų kiekį ir nukreiptų ECB skatinimo naudą į daugiau įsiskolinusias euro zonos periferijos šalis.

Centriniam bankui superkant vis daugiau rizikingesnių valstybių obligacijų, sumažėtų jų pajamingumas, o skirtumas tarp aukštos ir žemesnės kokybės popierių rinkose sumažėtų dar labiau. Net jei gandai apie naujus kiekybinio skatinimo programos parametrus nepasitvirtintų, ECB tikriausiai bus priverstas ir toliau plėsti pinigų skatinimo politiką, siekiant išsaugoti ir atgaivinti euro zonos ekonomiką. Kad ir kaip būtų, augantys naujų centrinio banko veiksmų lūkesčiai reiškia dar mažesnius pajamingumus obligacijų rinkose ir ilgiau išliekančias neigiamas palūkanų normas. Tokioje ekonominėje aplinkoje tampa vis sunkiau pelningai taupyti pinigus. Iš kitos pusės, jau dabar rekordiškai pigus skolinimasis, mažėjant palūkanoms gali tapti dar patrauklesnis.