Antrosios Romos žlugimas

„Arba aš paimsiu miestą, arba miestas paims mane, gyvą ar mirusį... Jei tu prisipažinsi pralaimėjęs ir taikingai pasitrauksi, būsime draugai. Jei užsispyręs neleisi man taikiai įžengti į miestą, aš įsiveršiu ir nužudysiu tave ir tavo didikus, ir išžudysiu visus kitus gyvuosius, ir leisiu savo kareiviams plėšti, kiek patinka. Man reikia tik miesto, net jeigu jis būtų tuščias“, – skelbia Osmanų monarchui Mechmedui II (1432–1481) priskiriami žodžiai, kuriais jis neva kreipėsi į paskutinįjį Bizantijos imperatorių Konstantiną XI (1405–1453).

Mechmedui II įžengus į sostą, Osmanų imperija valdė nemažai Mažosios Azijos ir Balkanų pusiasalio žemių, o Serbija ir Valakija (dabartinės Rumunijos pietūs) laikytos jos valdovų vasalėmis.

Jei užsispyręs neleisi man taikiai įžengti į miestą, aš įsiveršiu ir nužudysiu tave ir tavo didikus, ir išžudysiu visus kitus gyvuosius, ir leisiu savo kareiviams plėšti, kiek patinka.

Bizantijos imperijos didybė blėso su kiekviena diena, tačiau Konstantinopolis vis dar nebuvo užimtas. Šis miestas buvo įsiskverbęs į Europoje ir Azijoje esančias, Osmanų imperijai priklausančias žemes, o jo valdovai daugelį amžių vaidino svarbų vaidmenį organizuojant prieš musulmonus nukreiptus kryžiaus žygius bei sukilimus.

Sklandė kalbos, kad Konstantinopolis yra kone neįveikiamas ir kad jį pavykę užimti tik vieną kartą (1204 m. balandį). Ironijos dėlei reikia pasakyti, kad tą kartą Konstantinopolį užėmė ne musulmonai, o Vakarų kryžiuočiai.

Ruošdamasis apsiausčiai, Konstantinas XI šaukėsi popiežiaus, Šventosios Romos imperijos (dabartinių Vokietijos, Čekijos, Austrijos, Lichtenšteino, Slovėnijos, Belgijos, Liuksemburgo, Lenkijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Rytinės Prancūzijos ir šiaurinės Italijos valstybių žemės), Venecijos, Genujos, Vengrijos ir Aragono (dabartinė Ispanija) valdovų pagalbos, tačiau Rytų Romos imperatoriaus riksmą išgirdo tik pavieniai asmenys. Žymiausias jų buvo genujietis Giovanni Giustiniani Longo (1418–1453), atvykęs su 700 kareivių.

Taip pat prie miesto gynybos prisidėti nusprendė ir kandidatas į Osmanų imperijos sostą Orhanas Celebi (1412–1453), kuris Rytų Romos imperijoje gyveno kaip įkaitas (už jį osmanai mokėjo duoklę).

Manoma, kad Konstantino XI žinioje buvo 10 tūkst. karių ir kelios dešimtys tūkstančių civilių, kurie per apsiaustį turėjo taisyti sienas.

Iš pietinės ir rytinės pusės Konstantinopolį saugojo Marmuro jūra, o iš šiaurės – Auksinio Rago įlanka. Miesto gynėjai dėjo dideles viltis į vadinamąją Teodosijaus sieną, o siekdami užkirsti kelią osmanams į Auksinio Rago įlanką, užtvėrė uosto vartus plūduriuojančia grandine.

Teigiama, kad Konstantinopolio šturmui Mechmedas II surinko 80 tūkst.–100 tūkst. vyrų kariuomenę (5 tūkst.–10 tūkst. jų veikiausiai sudarė vadinamieji janyčarai – elitiniai Osmanų imperijos kariai, kurių gretas neretai papildydavo į nelaisvę paimti ir į islamą atsivertę kitatikiai). Taip pat savo žmonių (apie 1,5 tūkst.) atsiuntė ir serbų didžiūnas Duradas Brankovčius (1377–1456).

Buvo pastatyta apie šimtas skirtingų kategorijų laivų ir išlieta apie 60 įvairaus kalibro pabūklų (kai kurie jų šaudė 240, 300 ir 360 kg sviediniais). Anot prieštaringai vertinamų amžininkų, didžiausią pabūklą Mechmedui II išliejo Orbanu (Urbanu) įvardijamas, paslaptingas Vengrijos meistras. Ši patranka esą šaudė 400–600 kg akmens sviediniais, o į Konstantinopolį ją atgabenti turėjo 60 galvijų.

Pasakojama, kad osmanų antpuoliai ir bombardavimas tęsėsi beveik du mėnesius, tačiau pirmosiomis savaitėmis Konstantinopolis tvirtai laikėsi. 1453 m. balandžio 23 d. miesto gynėjai apimti siaubo pamatė, kad į Auksinio Rago įlanką nuleistos kelios dešimtys mažesnių osmanų laivų, mat šiuos musulmonai perkėlė sausuma naudodami avių ir jaučių lajumi suteptus ristuvus.

Miestui pradėjo stigti maisto ir amunicijos, o suvokimas, kad pagalba neatvyks, dar labiau nusmukdė Konstantinopolio žmonių motyvaciją.

Tarsi viso to būtų negana, miesto gynėjus pradėjo bauginti paslaptingi gamtos reiškiniai – mėnulio užtemimas, pernelyg atvėsęs oras, smarki perkūnija, lietus, kruša, tirštas rūkas ir pragariškos šviesos, apgobusios Šventosios Sofijos soboro (Hagia Sophia) kupolą.

Šiuo metu jau žinoma, kad visa tai veikiausiai buvo didžiulio Ramiojo vandenyno Kuwae salelę sunaikinusio ir į viršutinę atmosferą milžiniškus, po visą pasaulį pasklidusius pelenų debesis išmetusio povandeninio vulkano išsiveržimo padariniai, tačiau Konstantinopolio gynėjai tuo metu šių faktų nežinojo.

Žmonių, tikinčių pasauliniu masonų ir driežažmogių sąmokslu, nestinga ir mūsų dienomis, tad nereikėtų stebėtis, kad tada Konstantinopolio gynėjai šias gamtos išdaigas palaikė aukštesniųjų jėgų ženklu, skelbiančiu apie artėjantį miesto žlugimą.

Gegužės 29-ąją Bizantijos imperijos dienos buvo suskaičiuotos. Konstantinopolio ginti atvykęs genujietis Giovanni Giustiniani Longo buvo sunkiai sužeistas (jis mirė tų pačių 1453 m. birželį).

Paskutinysis Rytų Romos imperijos valdovas Konstantinas XI veikiausiai žuvo miesto gatvėse, kovodamas kaip paprastas kareivis (neatmetama ir savižudybės versija), o pergalę šventęs Mechmedas II tesėjo pažadą ir leido savo kariams mieste tris dienas plėšti, žudyti, grobti ir prievartauti.

Geopolitinėje arenoje atsirado nauja, daug potencialo turinti jėga, egzistavusi iki pat XX a. pradžios (Osmanų imperija), o Rytų Europoje įsikūrusio Maskvos miesto valdovai, bėgant metams, vis labiau įtikėjo savo dangiškąja misija – sukurti Trečiąją Romą.