Pristigo ambicingų lyderių

Grįžtant prie kurdų bei žydų skirtumų ir panašumų klausimo, derėtų paminėti faktą, kad viešojoje erdvėje sklando be galo keistos kurdų kilmės legendos, kuriose figūruoja išmintimi garsėjantis Izraelio monarchas Saliamonas (XI–X a. pr. Kr.).

Pasakojama, kad jis be galo domėjęsis ezoterika bei buvęs nemenku Kazanova, tad kurdų kilmė kažkaip galėtų būti susijusi ir su šio monarcho pamėgtais intymiais gyvenimo malonumais bei praktikuotu okultizmu.

Mūsų dienomis šios tautos atstovai turi puikių kovotojų reputaciją, tačiau jų protėviams veikiausiai stigo politiškai ambicingų lyderių, mat per daugiau nei kelis tūkstančius metų kurdams teko būti šumerų, akadų, babiloniečių, asirų, partų, persų, graikų, romėnų, armėnų, mongolų ir įvairių musulmoniškų grupuočių pavaldiniais.

VII mūsų eros amžiuje savo užkariavimų kampanijas pradėję pranašo Mahometo (570–632) šalininkai siekė ne tik užimti kitas teritorijas, perimti valdžią bei prisiplėšti grobio, bet ir ginklu populiarinti savą religiją, tad ilgainiui labai didelė dalis kurdų atsivertė į islamą.

Pats žymiausias kurdas

Anot su Paryžiaus kurdų institutu (Institut kurde de Paris) siejamo Kendalio Nezano apžvalgos (galima rasti Vašingtono kurdų instituto svetainėje), kurdų gentys arabų gentims priešinosi labiau dėl socialinių nei religinių priežasčių, o siekiant nuraminti kurdus bei atversti juos į islamą, buvo pasitelktos bemaž visos priemonės, įskaitant net santuokų skatinimą.

Konfliktas: dabartinį Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą galima laikyti bene pačiu didžiausiu kurdų priešininku. Švedijai stojant į NATO Turkijos prezidentas daręs spaudimą, kad ši išduotų Skandinavijoje prieglobstį radusius kurdų veikėjus. / Scanpix nuotr.

Pvz., anot branduolinės fizikos mokslininko K. Nezano, paskutiniojo Omejadų kalifo Marwano ibn Muhammado ibn Marwano (691–750) biologinė motina galėjusi būti kurdė.

Dėl kalifų valdžios susilpnėjimo kurdai, kurie jau atliko svarbų vaidmenį meno, istorijos ir filosofijos srityse, nuo IX a. vidurio pradėjo tvirtinti savo politinę galią.

„837-aisiais kurdų didžiūnas Rozeguite įkūrė Akhlato miestą Vano ežero krante ir pavertė jį savu, teoriškai paklūstančiu kalifui, bet praktiškai – nepriklausomų valdų sostine. Antroje X a. pusėje Kurdistaną buvo galima suskirstyti į keturis didelius valstybinius darinius. Šadadidus (951–1174) – šiaurėje, Hasanvašidus (959–1015) ir Banu Annaz (990-1116) – rytuose bei Diyarbakiro regiono Marvanidus (990–1096) – vakaruose. Ilgainiui viena šių dinastijų būtų galėjusi primesti savo viršenybę kitoms ir sukurti valstybę, apimančią visą kurdų kraštą, jeigu istorijos eigos nebūtų sutrikdžiusios nesibaigiančios iš Vidurinės Azijos stepių besiveržiančių genčių invazijos. Užkariavę Iraną bei pajungę Bagdado kalifą, turkai seldžiukai aneksavo kurdų kraštus vieną po kito. Apie 1150-uosius sultonas Sandjaras, paskutinis reikšmingesnis seldžiukų monarchas, Kurdistaną pavertė provincija“, – teigė mokslininkas ir visuomenininkas K. Nezanas.

Anot jo bei kitų tyrinėtojų ir visuomenininkų, žymusis su kryžiuočiais kovojęs bei kilnumu garsėjęs musulmonų karvedys Salah ad-Din Yusufas ibn Ayyubas (1137–1193) taip pat buvo kurdų kilmės, tad šį Saladino vardu plačiosioms masėms labiau pažįstamą veikėją galima laikyti bene žymiausiu visų laikų kurdu.

Paliaubos: kurdai garsėja kaip uolūs kovotojai, tačiau įkalintam lyderiui pakvietus sudėti ginklus, vadinamosios Kurdistano darbininkų partijos nariai neliko abejingi savo politinio kalinio šauksmui ir prieš keletą savaičių atsisveikino su ginklais. / Scanpix nuotr.

Nulėmė vienas žmogus

Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį, kad Saladinas bei jo įpėdiniai, kaip ir daugelis kitų musulmonų politinių veikėjų, savą valstybinį darinį kūrė labiau remdamiesi ne nacionalistiniais, o religiniais idealais.

Tiek krikščionybė, tiek islamas (kaip ir, beje, už juos senesnis judaizmas) diegia nuostatą, kad visi žmonės, nepaisant etninės ar socialinės kilmės, yra lygūs vieno Dievo akivaizdoje, o Saladino ir jo įpėdinių valstybinis darinys, pasiekęs savo piką, apėmė Egipto, Sirijos, Aukštutinės Mesopotamijos, Arabijos pusiasalio, Jemeno, Sudano žemes (Nubijos regionas priskiriamas Nilo upei), tad, matyt, kurdų nacionalizmas Saladino politinėje veikloje vaidino menką vaidmenį.

XVI a. kurdų kraštas tapo viena vietovių, kuriose susikirto islamo šiitų srovę išpažįstančios persiškosios Safavidų dinastijos (1501–1736) bei sunitų srovės islamą besilaikančios Osmanų imperijos (XIV a. – XX a. pradžia) interesai.

Tarp dviejų ugnių atsidūrusiai kurdų tautai atsivėrusi pasirinkimo dilema, tačiau galiausiai visos etninės grupės likimą nulėmęs vienas žmogus – kurdų kilmės islamo teologas bei funkcionierius, šiuo metu prisimenamas Idris Bitlisi (arba Bidlisi) vardu (1457–1520).

Teigiama, kad tai jis ir sugalvojęs arba bent jau įpiršęs Selimui I (1470–1520) kurdų paramos Osmanams, mainais į didesnę autonomiją, idėją.

„Susidūrus su dilema – ilgainiui būti aneksuotiems Persijos arba formaliai pripažinti Osmanų valdovo viršenybę, mainais į labai plačią autonomiją kurdų lyderiai pasirinko antrąjį variantą ir taip Kurdistanas, teisingiau tariant, jo bekraštės valdos ir kunigaikštystės, per diplomatiją buvo įtraukti į Osmanų imperijos šerdį. Idris Bidlisi užduotį palengvino tai, kad jis buvo labai žinomas ir

gerbiamas teologas, tačiau dar svarbesnį vaidmenį suvaidinęs jo tėvo, įtakingo sufijų dvasinio lyderio šeicho Hussameddino teikiamas prestižas“, – tvirtino K. Nezanas.