Streiko nuotaikos Vilniaus viešajame transporte

Viešo transporto sektorius tokiems miestams, kaip Talinas yra prioritetinis. Talinas, kuriame viešasis transportas nemokamas miesto gyventojams, 2022 metams skyrė papildomus 20 milijonų vairuotojų atlyginimams didinti, naujiems dujiniams ir hibridiniams autobusams įsigyti bei net 8 papildomoms modernaus tramvajų linijoms įrengti. Vilniaus viešasis transportas funkcionuoja dar ir su sovietmečio suplanuotais sprendiniais, t. y. dyzeliniais autobusais ir vakar dienos transportu – troleibusais.

Talino tikslas – iki 2035 m. pasiekti, kad viešasis transportas būtų elektrinis, varomas elektriniais autobusais ir tramvajais. Planas ne tik ambicingas, bet ir orientuotas į gerų darbo sąlygų kūrimą vairuotojams. Savo ruožtu Vilnius toliau investuoja ir į troleibusus, nors pagal SĮ Susisiekimo paslaugų atliktą galimybių studiją dėl troleibusų eismo sutrikimų Vilniuje per metus net 37 tūkstančiai viešojo transporto keleivių ir 292 tūkstančiai eismo dalyvių patiria nepatogumus.

Kitokiomis nuotaikomis gyvena ir Vilniaus viešojo transporto vairuotojai. Vilniaus viešojo transporto profesinė sąjunga pranešė, kad net 760 darbuotojų planavo stabdyti savo darbo sutarčių vykdymą. Tik teismų pagalba vadovybė sugebėjo taip pat laikinai sustabdyti streiko pradžią, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2022-ųjų gegužės 24 d. priėmė nutartį, kuri iš esmės uždegė žalią šviesą vairuotojų streikui. Teismas priminė, kad darbuotojų teisė streikuoti yra pamatinė teisė, suteikianti galimybę ginti jų ekonominius, socialinius interesus. Vienintelis barjeras, kurį dar turės įveikti darbuotojai, tai yra sulaukti Seimo nepaprastosios padėties panaikinimo. Galime tik pagalvoti, koks chaosas gali sukaustyti miestą, kuriame kasdien pervežama apie 400 tūkst. keleivių. Nedžiugina ir tai, Vilniaus viešasis transportas fiksuoja mažėjantį keleivių kelionių skaičių nuo 2019 metų, t. y. mažiau žmonių naudojasi viešuoju transportu.

Viešojo transporto vairuotojo darbas tikrai sunkus ir atsakingas. Darbas slenkančiu grafiku, reikia keltis naktimis. Už vairuotojo nugaros keleiviai, kurie turi saugiai pasiekti kelionės tikslą. Kelyje, pripažinkime, egzistuoja pastovūs iššūkiai. Nesilaikant nustatyto važiavimo grafiko kyla didžiulė įtampa, taip pat realios sankcijos. Į mane pasikreipusių darbuotojų dalis net išreiškė norą, kad įmonėje dirbtų psichologas, kuris padėtų tvarkytis su darbe patiriamu stresu. Šiuo metu Vilniaus viešojo transporto bendrovėje trūksta apie 150 vairuotojų, kas reiškia, kad esamiems vairuotojams tenka dirbti ilgus viršvalandžius ir dėl to neabejotinai nukenčia vilniečiai.

Darbuotojų dalis net išreiškė norą, kad įmonėje dirbtų psichologas, kuris padėtų tvarkytis su darbe patiriamu stresu.

Vilniaus viešasis transportas savo svetainėje skelbia, kad autobusų, troleibusų vairuotojų vidutinis mėnesinis atlyginimas šių metų pirmą ketvirtį buvo apie 950 eurų „į rankas“. Tai tikrai nėra pakankamas atlyginimas už tokį atsakingą darbą. Pavyzdžiui, įmonės vadovo atlyginimas yra 8 tūkst. eurų „ant popieriaus“. Atskaičius mokesčius, gauname, kad vairuotojas gauna apie 5 kartus mažesnį atlyginimą. Sutiktina, kad atsakomybių spektras direktoriui yra didelis, tačiau metinei infliacijai gegužės mėnesį fiksuojant 18,9 proc., atlyginimo politika tikrai nėra teisinga. Skelbiamas atlyginimas taip pat atsilieka ir nuo vidutinio darbo užmokesčio, gaunamo sostinės regione. Pavyzdžiui, Kaunas šioje vietoje supranta situacijos rimtumą ir jau nuo šių metų liepos mėnesio darbo užmokestį vairuotojams planuoja didinti dar 10 proc.

Būtina imtis skubių priemonių, kad ateinantis rugsėjis netaptų chaosu Vilniaus gatvėse.

Apie 150 vairuotojų trūkumas signalizuoja, kad ši miestui svarbi profesija nėra patraukli ir apeinama jaunimo. Pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojų atlyginimai prasideda nuo 2 tūkst. Eur „į rankas“. Dar gegužės mėnesį sostinės taryboje buvo padidintas VVT keleivių vežimo įkainis vienam kilometrui, todėl dėl to miestas turės papildomai mokėti 6,7 mln. eurų. Taigi, miestas turi visas galimybes pasirūpinti vairuotojais, kurie užtikrina sklandų susisiekimą. Neatmestina, kad didėjant vairuotojų trūkumui, įmonės veikla tiesiog natūraliai važiuos streiko sąlygomis net jo neskelbiant.

Svarbu išgirsti ir tai, kad reikėtų atsisakyti dalies atlyginimo mokėjimo kaip kompensacijos už kilnojamąjį darbą. Šiai atlyginimo daliai negalioja socialinės garantijos (stažas pensijai gauti, atostoginiai ir kt.). Poreikį panaikinti šią praktiką jau ne kartą yra išsakę darbuotojai. Suprantama, kad tai nėra lengvi sprendimai, nes konkuruojantiems vežėjams tokią atlyginimų dalį mokant kaip kompensaciją už kilnojamąjį darbą, mažėtų Vilniaus viešojo transporto konkurencingumas. Tačiau prisiminkime, kad R. Šimašius yra Laisvės partijos pirmininko pavaduotojas. Savo ruožtu Susisiekimo ministro pareigas eina Laisvės partijos deleguotas atstovas. Taigi, kompensacijos už kilnojamąjį darbą tvarką galėtų aiškiau reglamentuoti Seimas.

Subalansuota kolektyvinė sutartis leistų išspręsti sąlygas dėl darbo apmokėjimo, garantijų ir kitų rūpimų klausimų. Vilniuje kasdien pervežama apie 400 tūkst. keleivių. Nors autobusų parkas ir atnaujintas, bet kelionių skaičius Vilniaus mieste nesiekia 2014-2015 metų lygio. Metas sėsti prie derybų stalo, nes panašu, kad rugsėjis bus kaip niekad įtemptas. Jei jau nesilyginame į Taliną, bent jau vykimės Kauną. Ir jei įvyks viešojo transporto darbuotojų streikas, tai bus politinis R. Šimašiaus ir Vilniaus viešojo transporto vadovų pralaimėjimas, dėl kurio kentės vilniečiai.