„Komisija Centro komiteto prezidiumui pateikė gausią ir dokumentuotą medžiagą apie masines represijas, nukreiptas prieš XVII partijos suvažiavimo delegatus ir Centro komiteto narius, išrinktus tame suvažiavime. Šią medžiagą prezidiumas išnagrinėjo. Nustatyta, kad iš 139 Centro komiteto narių bei kandidatų, išrinktų XVII partijos suvažiavime, 98 asmenys, t. y. 70 procentų, buvo suimti ir sušaudyti (daugiausia 1937–1938 m.)“,– priešais surinkusius delegatus kalbėjo pranešėjas.

Šis pasisakymas, „demaskuojantis“ bei „pasmerkiantis“ Josifo Visorionovičiaus Džiugašvilio (1878–1953) nusikaltimus bei asmenybės kultą, truko net kelias valandas ir buvo toks slaptas, kad netrukus išplito po visą SSRS bei „broliškas“ komunistines valstybes ir netgi prasibrovė į kitą geležinės uždangos pusę.

Klausydamiesi pranešėjo kai kurie žiūrovai aikčiojo, krūpčiojo, dalis piktinosi, tačiau kritinė auditoriją užpildžiusiųjų masė iš esmės pajuto po daugelio metų įtampos atėjusį palengvėjimą.

„Pagaliau tai įvyko. Pagaliau šioje šešėlių ir kliedesių karalystėje atsirado vaikas, konstatavęs faktą, kurį ir taip visi suaugusieji puikiai žinojo, t. y., kad jų šlovinamas caras yra nuogas“, – mąstė žmonės.

Nepaminėtas ir neapžvelgtas liko tik vienas aspektas – paties pranešėjo, iškiliausio visų laikų kukurūzų mylėtojo, Chruščiovų dinastijos patriarcho Nikitos Sergejevičiaus (1894–1971) vaidmuo jo apkalbėtose baisybėse ir jo daugelį metų trukęs pataikavimas Josiui. Taip pat nebuvo aptarti ir Nikitos ryšiai su vienu uoliausių Josiaus nusikaltimų bendrininku – Kaganovičių giminės atstovu Lazaru Moisejevičiuimi (1893–1991), kuriam jis veikiausiai ir turėtų dėkoti už sėkmingą politinę karjerą.

Spėjama, kad Nikita Sergejevičius gimė 1894 m. balandžio viduryje (15 arba 17 d.) Kalinovkos kaime, Kursko srityje, netoli dabartinės Ukrainos sienos, Sergejaus (1870–1937) ir Ksenijos (1872–1945) šeimoje. Šie žmonės dažnai pristatomi vargšais valstiečiais, kurie be Nikitos susilaukė dar ir jo sesers Irinos.

Teigiama, kad Sergejus, siekdamas pamaitinti šeimą, dirbdavo gamyklose, geležinkeliuose, kasyklose Donbase, dabartinėje Rytų Ukrainoje, o kai Nikitai buvo šešeri ar septyneri, visa šeima laikinai buvo persikėlusi gyventi į dabartinį Donecką.

Jo paties žodžiais tariant, Nikita ėmęs dirbti nuo tada, kai pradėjęs vaikščioti. Keletą pirmųjų savo gyvenimo metų jis esą piemenavęs, tačiau galiausiai jo tėvai nusprendę, kad Nikita turi tapti iškiliausiu visų laikų šaltkalviu.

Nikitai Sergejevičiui nei tuo metu, nei vėliau nepavykę įgyti jokio padoresnio formalaus išsilavinimo, tačiau jis anaiptol nebuvo bukas. Jau vien patys faktai, rodantys jo užtikrintą ir gana spartų kilimą Komunistų partijoje bei gebėjimą išsaugoti sveiką kailį per stalinistines represijas, liudija, kad Nikita buvo gudrus suktas niekšelis, instinktyviai jaučiantis, kada prie ko šlietis ir kada ko šalintis (jis dažnai nujausdavo, kada kam reikia bučiuoti ranką ir kada ant ko spjaudyti).

Per Didįjį karą (1914–1918) Nikitai pavyko išvengti fronto, o tais pačiais laikais jis dar ir vedė savo pirmąją žmoną Jefrosiniją Ivanovną (1896–1919). Jefrosinija jam padovanojo dukterį Juliją (1915–1973) ir vėliau, per Antrąjį pasaulinį karą (1939–1945), pradingusį sūnų Leonidą (1917). Dar vėliau, užvirus Sovnarkomo (Liaudies komisarų sovieto) šalininkų ir konkuruojančių grupuočių kovoms (1917–1922), Jefrosiniją pasiglemžusi liga.

Manoma, kad į marksistinę veiklą Nikita buvo įsitraukęs dar iki 1917 m. revoliucijų, tačiau prie Sovnarkomo šalininkų jis prisijungė gana vėlai (apie 1918-uosius). Matyt, jis laukė, kuo viskas baigsis ir kuri politinė grupuotė labiau priartės prie pergalės.

Besibaigiant 1918-iesiems (arba prasidedant 1919 m. ), jam jau buvo pavykę prisijungti prie vadinamosios Raudonosios armijos ir netgi tapti politiniu komisaru.

Vėliau sklido legendos, kad neva Nikita, laidodamas Jefrosiniją, nusprendęs pademonstruoti savo griežtus ateistinius-komunistinius principus ir neleidęs žmonos karsto nešti pro Dievo namus į kapines. Jis esą priėmęs sprendimą perkelti palaikus per kapinių tvorą ir tada nuleisti į duobę, visas kaimas esą buvęs sukrėstas šios šventvagystės. Kaimynai ir giminės dar ilgai malę liežuviais apie raudonojo komisaro poelgį, tačiau Nikitai, statančiam darbininkų ir valstiečių rojų, svarbiausia buvę laikytis esminių marksizmo teologijos principų.

Patikrinti šį pasakojimo autentiškumą gan sunku, tačiau jis atspindi vėliau daugelį metų SSRS visuomenėje vyravusį ir mūsų dienomis vis dar gajų „homo sovieticus“ rūšies atstovų mąstymą, kad sudėtingas auštąsias materijas liečiančias problemas, visada galima išspręsti stačiokiškai vulgariai, t. y., čionykščių liumpenproletarų kalba tariant, „paprastai žmogiškai“.

Pasibaigus Sovnarkomo ir konkuruojančių grupuočių kovoms, Nikitos karjera partijoje toliau judėjo į priekį, tačiau problemų vis dar pridarydavo jo išsilavinimo spragos, tad jis nieko nelaukęs nusprendė stoti į „Darbininkų fakultetu“ (rus. „Rabotčij fakultet“) vadinamą suaugusiųjų raidos centrą, kitaip „rabfaką“ bei susirado korepetitorę Niną Petrovną (1900–1984). Auklėtojos ir ugdytinio santykiai greitai peržengė mokslo bei žinių ribas ir porelė netrukus ėmė gyventi kaip šeima. Jie susilaukė dukters Rados (1929–2016), sūnaus Sergejaus (1935–2020) ir kitos dukters Jelenos (1937–1975).