„Man pavyko gimti, augti ir lavintis darbininkų luomo šeimoje, didelėje darbininkų gyvenvietėje. Vienas ankstyviausių, pačių ryškiausių vaikystės prisiminimų buvo fabriko švilpukas. Aš prisimenu, kad auštant tėvas jau būdavo apsivilkęs kombinezoną, o mama jį išlydėdavo stovėdama prie slenksčio. Pasigirsdavo žemas švilpukas, kuris, kaip man atrodydavo, skleisdavo garsą visame krašte. Radijo nebuvo, o ir darbininkai neturėdavo laikrodžių, tad pati gamykla juos kviesdavosi į darbą“, – pasakojama Leonidui Iljičiui priskiriamame apsakyme „Gyvenimas pagal fabriko švilpuką“ (rus. „Žizn po zavodskomu gudku“).

Pasak paties draugo Leonido Iljičiaus, jo tėvas buvęs net ne stachanovietis, o tikrų tikriausias stachanoviečių stachanovietis, kuris ne tik šlovinęs sunkų fizinį darbą vardan paties sunkaus fizinio darbo (matyt, dėl tokio požiūrio į gyvenimą Ilja Jakovlevičius ir numirė palyginti jauno amžiaus), bet ir aktyviai dalyvavę politinėje veikloje bei domėjęsis viskuo, kas vyksta pasaulyje. Jis vis pasikviesdavęs būsimąjį SSRS monarchą pas save ir klausinėdavęs, koks yra aukščiausias kalnas pasaulyje, ir tada Leonidas Iljičius jam atsakydavęs, kad tai yra Everestas.

Leonido Iljičiaus tėvai labai vertino gerą išsilavinimą, tad jau būdamas devynerių būsimasis SSRS komunistų partijos generalinis sekretorius įstojo į vietinę pradinės berniukų ugdymo įstaigos parengiamąją klasę. Leonidas prisiminė, kad, jam įgyvendinus šią tėvų užgaidą, jo mama negalėjusi atsistebėti, o ir visi kaimynai buvę priblokšti.

Pasak jo, darbininkų vaikai ankstesniais laikais į ugdymo įstaigas apskritai nebūdavo įleidžiami, tačiau pedagogai kartais šiek tiek praverdavo duris, kad koks nors smalsus mažasis proletaras galėtų retkarčiais pasižiūrėti į pastato koridorių.

Draugas Iljičius tvirtino, kad ugdymo įstaigos vadovybės požiūris į darbininkų vaikus dvelkė išankstiniu nusistatymu, tačiau vienas pedagogas, literato įvardinamas Kovalevičiaus pavarde (vardo nenurodė), buvęs tikrų tikriausias bolševikas bei pogrindžio kovotojas. Mažiesiems auklėtiniams jis pasakojęs ne vien apie carus, bet ir apie visokius pugačiovus, razinus ir kitus ikimarksistinius kovotojus už liumpenproletariato teises bei pats visaip kaip kitaip kovojęs su fašizmu (dar iki atsirandant fašizmui), tad galiausiai Denikinų giminės atstovo Antono Ivanovičiaus (1872–1947) pakalikai jį sušaudė.

„Dabar Dnieprodžeržinske yra gatvė pavadinta Kovalevičiaus garbei. Galbūt ne visi jaunimo atstovai žino jos pavadinimo kilmę, tad aš džiaugiuosi galėdamas tai priminti“, – rašė Leonidas.

Anot ketvirtojo pagal sąrašą aukščiausiojo sovietų prezidiumo vedėjo, 1917 m. rudens revoliucija buvusi net ne politinis, o transcendentinis įvykis.

Revoliucija dar nė nebuvo prasidėjusi, kai fabriko švilpukas netinkamu laiku išleido savąjį garsą. Tuomet laikas bei erdvė skilo į dvi dalis ir prasidėjo atgalinis laiko skaičiavimas. Jaunieji proletarai ėmė bėgti į fabriką kartu su savo tėvais, tad galiausiai visa miesto populiacija susitelkė vienoje vietoje. Žmonės vis lakstė po visą aikštę pirmyn ir atgal iš vienos pusės į kitą, o jų balsai grėsmingai dūzgė, lyg kaimynus apkalbinėjančių bitelių. Kiek vėliau ant pakylos užlipęs kažin koks Arsenikas ar Arseničevas pasakęs kalbą apie proletariato revoliuciją ir pirmosios pasaulyje darbininkų bei valstiečių vyriausybės įsteigimą, o jam baigus savo pasirodymą, visus užvaldžiusi masinė euforija.

Anot Leonido, vėliau tą kalbą sakiusį žmogų taip pat sušaudė baltieji, tačiau būsimajam SSRS monarchui tekusi garbė siekti žinių sušaudytojo garbei pavadintame metalurgijos institute. Garsiai paskelbus apie atvertą kelią komunizmo link, žmonės vėl pradėjo lakstyti pirmyn bei atgal po visą aikštę bei šaukti „Valio!“ (rus. ura), o būsimasis anekdotų personažas nerimstančia širdimi, išdidžiai atlošęs galvą, lyg iš sėkmingo karo žygio grįžęs romėnų karvedys, žvelgė į nykaus rudens dangaus fone plevėsavusią raudonąją vėliavą.

Sulaukus 15 metų, Leonido gyvenime prasidėjo naujas etapas, galiausiai jį atvedęs į valdžią Kremliuje. Jis tapo darbininku, gavo ugdymo įstaigos baigimo pažymėjimą ir pradėjo eiti reikšmingas kūriko pareigas toje pačioje gamykloje, kurioje dirbo ir jo tėvas. Jis pats pradėjo gyventi gamyklos švilpuko ritmu, o vėlesniais gyvenimo metais, net ir apimtas gilaus senatvinio marazmo, negalėjo pamiršti dienos, kai pavargęs, pajuodęs, dvokiantis, skaudančiais raumenimis grįžo iš gamyklos su tėvu. Mama su ašaromis akyse užpylusi jam ant rankų šalto vandens, Leonidas nusiplovęs veidą ir paklausęs gimdytojos, ko ši verkianti. Ji atsakiusi raudanti iš džiaugsmo, kad jos mažasis Lionia pagaliau tapo šeimos maitintoju. Kiek vėliau Leonidas įstojo į valdančiosios partijos jaunimo skyrių, o dar po kelerių metų – į pačią partiją. Čia jam pavyko sėkmingai išvengti visų valymų bei tapti tobula nomenklatūrine, tinkamo laiko uzurpuoti sostą laukiančia valdančiosios sistemos vidutinybe.