Je ne suis pas Charlie

Šiais tolerancijos, pakantumo ir virkdymo (pasitelkus nuskendusių, į Turkijos krantą išmestų berniukų nuotraukas) laikais yra viena socialinė grupė, viena religija, kuri diskriminuojama ir atvirai niekinama. Maža to, tai daryti, kaip ir būti užsiregistravusiam "Facebooke", yra gero tono ženklas. Kalbame apie krikščionybę.

Taip. Šiais politinio korektiškumo laikais, kai bijoma rėžti nepatogią tiesą į akis, o knygos, nešlovinančios homoseksualų, vis sunkiau prasistumia kelią leidyboje bei knygynų vitrinose, tyčiotis iš krikščionių tikėjimo ir gyvenimo būdo ne tik leistina, bet ir sveikintina. Netikite?

Prieš metus teroro išpuolį patyręs karikatūrų žurnalas "Charlie Hebdo" bando grįžti į savo įprastą gyvenimo ritmą. Išpuolis ne tik sukrėtė ES visuomenę, bet ir sudrebino tolerancijos prisodrintos bendrijos pamatus. Net Vokietijos fiurerė Angela Merkel pareiškė, kad multikultūros projektas žlugo. Tūkstančiai žmonių su ašaromis akyse ir hipsterių stiliaus akiniais ant nosių po išpuolio susikibę rankomis su jau minėta matrona bei kitais ES lyderiais žygiavo gatve taip išreikšdami solidarumą su nužudytų karikatūrų žurnalo darbuotojais.

"Facebooką" užplūdo asmenukės su tomis pačiomis ašaromis ir prancūzų kalba išraižytais užrašais: "Aš esu Šarlis" (Je Suis Charlie). Sutapimas ar ne, bet tomis pačiomis dienomis prancūzų literatūros chuliganas Michelis Houellebecqas išleido antiutopinį romaną apie musulmonišką Prancūziją. O tarsi to būtų negana, visi lyg užburti prisiminė ir kitą islamo fundamentalistų auką iš literatūros žvaigždyno – Salmaną Rushdie.

Kaip ir S.Rushdie, M.Houllebecqas dabar gyvena apsuptas policijos ir baimės dėl islamistų susidorojimo. Tiesa, jis tvirtina, kad tiek baimė, tiek idėja būti saugomam policijos – jo leidėjos. M.Houllebecqas teigia, jog į musulmonų pyktį jam nusispjauti.

Galbūt tai yra tiesa, nes šis rašytojas išgarsėjo dar XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, parašęs romaną "Elementariosios dalelės". Ši knyga svarbi tuo, kad reprezentuoja vaikų, gimusių ir augusių Vakaruose seksualinės revoliucijos metu, dvasinę tuštumą bei skausmą, t.y. tokių vaikų, kurie užaugo išsiskyrusiose šeimose, supami lytinio pasileidimo ir patys neišmokę sukurti rimtų bei nuolatinių santykių. Romane rašytojas rėmėsi savo autentiška patirtimi ir pagrindinių veikėjų motiną pavaizdavo kaip paskutinę šliundrą. Rašytojo gimdytoja, joje atpažinusi save, tikriausiai prakeikė M.Houllebecqą. Tad jeigu jau nebijai savo motinos prakeiksmų, ar verta gąsdintis islamistų?

Savo ruožtu "Charlie Hebdo" bando atsitiesti, taigi prieštaringai vertinamo leidinio reputacijai susigrąžinti pasitelkė seną ir nuobodžią klišę – krikščionybės pašiepimą. Naujajame numeryje dvi karikatūros skirtos pabėgėlių temai, vienoje jų – krikščionių Dievas, stovintis šalia žymiojo skenduolio akcentuoja, kad "krikščionių vaikai moka eiti vandeniu".

Tai nebe pirmas kartas, kai šis žurnalas užsipuolė krikščionybę. Buvo ir kitas paveikslėlis, kuriame pavaizduota grupiniu seksu užsiimanti Šventoji Trejybė. Ar tai sukėlė krikščionių pasipiktinimą? Galbūt, bet niekas iš katalikų nepuolė žudyti redakcijos darbuotojų. O gaila, nes ši situacija verčia abejoti karikatūristų nuoširdumu. Iš krikščionių tyčiotis drąsos užtenka, bet iš musulmonų – ne?

Vėl dvejopi standartai? Krikščionybė pastaruosius penkiasdešimt metų aktyviai pašiepiama tiek politikoje, tiek mene ir visur kitur. Politikai vis prisimena, jog krikščionybė vykdė kryžiaus karus, žudė raganavimu kaltinamus asmenis bei diskriminavo kitatikius (įskaitant ir kitų pakraipų krikščionis), taip pat atkreipiamas dėmesys į pedofilijos skandalus ir bažnyčios turtus. Tam pagrįsti pasitelkiami net patys absurdiškiausi teiginiai, pvz.: katalikybė blogai, nes Adolfas Hitleris buvo katalikas, vadinasi, krikščionybė kalta dėl holokausto. Galima būtų eiti dar toliau, AH buvo ir vegetaras, tai gal vis dėlto vegetarizmas yra holokausto priežastis? Vienas pavyzdžių literatūroje – magiškojo realizmo žanras. G.G.Marquezo, Jose Saramago ir kt. romanuose taip pat jaučiamas pašaipus ir ironiškas požiūris į religiją.

S.Rushdie romanas "Šėtoniškos eilės" (1988), sukėlęs musulmonų pyktį ir pavertęs šį rašytoją įžymybe bei politiniu tremtiniu, svarbus būtent tuo, kad jame bandoma tą ironiją ir pašaipą pritaikyti islamui. Romane nėra nieko ypač šlykštaus, tačiau ten – daugybė slidžių bei dviprasmiškų vietų, kurios leidžia suvokti cinišką autoriaus požiūrį į islamą. Pvz., romane pasakojama apie satyriką, kuris ankstyvosiomis Mahometo pranašavimo dienomis rašinėjo apie jį ir jo sekėjus šlykščias poemas. Vėliau, populiarėjant islamui, šis poetas pasislėpė viešnamyje. Gyveno ten daugybę metų ir vieną dieną sugalvojo rinkodaros triuką, kaip savo sugyventinėms prostitutėms pritraukti daugiau klientų. Ir pasiūlė joms pasivadinti pranašo žmonų vardais.

Tokių istorijų romane yra ir daugiau. Vakarų skaitytojui galbūt visa tai nieko šokiruojančio, tačiau musulmoniškose šalyse kilo didžiulės protesto akcijos bei pasigirdo grasinimai nužudyti autorių. Tiek S.Rushdie, tiek "Charlie Hebdo" istorijos atgraso meno chuliganus stoti Mahometo sekėjams skersai kelio. O kaip yra su katalikybe?

1991 m. J.Saramago išleido panašų į "Šėtoniškas eiles" romaną – "Evangelija pagal Jėzų Kristų". Tai dar vienas romanas šalia Nikos Kazantzakisio kūrinio "Paskutinis gundymas" (1960), vaizduojantis Jėzų Kristų kaip žmogų.

J.Saramago romane nemažai pikantiškų vietų: išvydęs besimaudančią nuogą moterį, paauglys Jėzus vos susilaiko nežengęs Onano pėdomis; dykumoje, ganydamas ožkas su nepažįstamuoju (šėtonu), buvo jo įkalbinėjamas numalšinti aistrą su gyvūnais; na ir, žinoma, seksas su "apaštale" Marija Magdaliete.

Ar katalikai grasino nužudyti portugalų rašytoją? Ar jį turėjo saugoti policija? Ne. Po septynerių metų jis gavo Nobelio literatūros premiją. S.Rushdie šią premiją vis dar mato kaip savo ausis. Kas gi tai, jeigu ne veidmainiškumas ir krikščionybės diskriminacija?