Gyvename laikais, kai daiktai bei pastatai yra vis mažiau svarbūs estetiškai ir vis labiau pabrėžiamas jų funkcionalumas. Tai labai nestebina: juk vartotojui svarbiausia yra daikto praktinė funkcija, pritaikymas kasdienybėje. Estetiniam santykiui būtinas jutiminis žmogaus santykis su daiktais. Tai reiškia, kad žmogui anksčiau gerokai dažniau reikėjo nesuinteresuotai pasigrožėti vizualiomis formomis, išgirsti tobulos poezijos eilutę. Dabar savo gyvenimus kuriant virtualioje tikrovėje, dingsta ir estetinis jutiminis santykis su daiktais, nes vis daugiau yra to, kas nepaliečiama ir nematerialu.

Pasak diskusijoje dalyvavusio architekto Agio Gučo, dar viena mūsų dienų tendencija yra vis labiau stiprėjantis bendrasis pesimistinis psichologinis visuomenės klimatas. Tokios nuotaikos yra priešingos 1918-ųjų Lietuvos optimizmui, kurio būdavo kupinas dažnas kūrybinis ar socialinis sumanymas. Ne paslaptis, kad tas optimizmas buvo bendras visai Rytų ir Vidurio Europai, kur viena po kitos kūrėsi ar buvo atkuriamos nepriklausomos valstybės. Reikalas tas, kad Lietuvos ir kitų šalių nepriklausomybė buvo atkurta tada, kai Vakarų civilizacijoje dar buvo tebegyvi romantizmo epochos pėdsakai. Mūsų dienų valstybė radosi visai kitomis aplinkybėmis: po sunkaus sovietmečio, kai vyravo egzistencialistinis mąstymas, teigęs, kad žmonės gyvena absurdo ir vienatvės pasaulyje. Nieko nuostabaus, kad dabartinė Lietuva yra tokia, kurioje daugelis žmonių atrodo patys sau pakankami, jiems nereikia dalijimosi mintimis ir sumanymais su kaimynu, kolega, draugu. Tokioje atmosferoje švenčiamas valstybės šimtmetis, prognozuočiau, iškels ne vieną narcizą, kuriam labiausiai ši sukaktis reikalinga tam, kad kišenės gausiai prisipildytų eurų ir būtų pasirodyta ekranuose.

Kauno architektūra, skirtingai nei daugelyje kitų Lietuvos miestų, tebekvėpuoja tarpukariu. Gal todėl net neseniai čia įsikūręs antrasis pagal dydį šalies didmiestis atrodo toks jaukus ir savas. Iš ko randasi tokios jausenos šiame mieste? Kai XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje buvo statomi daugelis Kauno centro modernistinių pastatų, Vakarų Europoje klestėjo fenomenologinė filosofija, kurios pagrindinis teiginys buvo tas, kad daiktai (kartu ir pastatai) nėra svarbesni už žmogų, ir atvirkščiai – žmogus nėra svarbesnis už daiktus bei pastatus. Įsitvirtino laikina, bet tobula pusiausvyra tarp žmogaus ir daiktų, pastatų – apie tai, kad pastatas ar žmogus užgožia vienas kitą, neverta net kalbėti – to tiesiog nebuvo. Deja, po Antrojo pasaulinio karo įsivyravusi stalinistinė architektūra nuvertino žmogų ir suabsoliutino pastatą kaip architektūrinės ideologinės galios įtvirtinimo įrankį. Laimė, tokių pastatų Kaune nėra daug.

Valstybės šimtmečio architektūrinis įprasminimas labai stipriai priklauso nuo mūsų gebėjimo gyventi ne vien konkrečioje ir daiktiškoje bei žmogiškoje savo artimoje aplinkoje, bet ir suvokti save bei pastatus ir kitus architektūros objektus platesniame valstybės, regiono, žemyno ir net pasaulio kontekste. Toks mąstymas mus išvaduotų nuo paprasto provincialumo ir požiūrių siaurumo. Tai reiškia, kad Kauno modernistinė architektūra būtų suvokiama ir pratęsiama autentiškai atsiveriant kitoniškai patirčiai – nepakanka vien paaikčioti, koks gražus tarpukario Kauno modernizmo paveldas. Jis tiesiog būtų traktuojamas kaip istoriškai nenutolęs reiškinys, kalbantis šiandienos, o ne archyvine 100 metų senumo kalba. Taip rastųsi naujų pastatų ir objektų, susikalbančių su tuo, kas sukurta praėjusios respublikos Kaune, ir kartu nenutolstantys nuo šių dienų aplinkybių ir aktualios vaizduotės.

Raktinis 1918-ųjų respublikos nepriklausomybės paskelbimo žodis galėtų būti "tarpininkauti". Būdami savo valstybės piliečiais ir kurdami šiandieną, turėtume būti tarpininkais ne tik tarp istorinių epochų ir dabarties, bet ir tarp tautų, valstybių, kultūrų ir net, drąsiai eksperimentuojant, civilizacijų. Taip būtų suardyta tuščia mitologinė retorika, dažnai lydinti įvairių sukakčių minėjimus. Mitas visada randasi iš griežtos priešpriešos (populiariausia ir viena svarbiausių priešpriešų – sava ir svetima). Tarpininko vaidmuo išlaikyti pusiausvyrą tarp kraštutinumų, išlaikyti ramų ir blaivų mąstymą, nepasiduoti skambioms kalboms, kurių po pusantrų metų Lietuvos aikštėse skambės tikrai ne viena.

Regis, pagrindinis nepriklausomybės paskelbimo jubiliejaus sėkmės rodiklis bus sukurti pasakojimai. Jų bus gausybė, tačiau svarbus turbūt ne skaičius, o kokybė: jei, kiek galėdami, išvengsime monumentalumo, patirsime ne minėjimą (jame kalbantieji paprastai siekia atsakyti į klausimą, kas vyko prieš daugelį metų, nesusiedami kalbos turinio su dabartimi), o įprasminimą (šiuo veiksmu visada siekiama atsakyti į klausimus, kodėl tai įvyko tada ir kodėl mums tai svarbu dabar). Tik prasmės klausimai ir bandymai į juos atsakyti veda filosofinio mąstymo link ir išgelbsti nuo lėkštumo bei tuštybės.