Medinis Žaliakalnio paveldas: būti ar pūti?

Kultūros ministerija iškilmingai paskelbė: patvirtintas Kauno Žaliakalnio teritorijos ir apsaugos zonos ribų specialusis planas.

Akimirka, nusipelnanti iškilmingumo, – juk grupė specialistų šį planą rengė ketverius metus, tai kainavo 135 tūkst. litų. Kas pasikeitė, jį patvirtinus? „Niekas“, – tvirtina paveldo saugotojai. Pasikeitus Vyriausybės reikalavimams, anksčiau galioję teritorijų apsaugos reglamentai keičiami specialiais planais, kurių ribos turi būti patvirtintos įvardijant konkrečius sklypus. Kelerius metus rengtas planas patikslino teritorijos ribas, jos skirstymą į griežtesnės ir liberalesnės apsaugos zonas.

Pagal specialų planą saugomą Žaliakalnio teritoriją riboja Vydūno alėja pietuose, Radvilėnų plentas rytinėje ir šiaurinėje pusėse bei K.Petrausko gatvė Vakaruose. Architektūriniu požiūriu vertingai teritorijai priskirta ir vizualinės apsaugos zona, kurioje neturėtų atsirasti itin disonuojančių naujų darinių, galinčių pakeisti Žaliakalnio vertingąsias savybes.

Tarpukariu iškilęs Žaliakalnis, kurio išskirtinę aurą pastebi ne tik tūlas lietuvis, bet ir užsieniečiai – išskirtinės architektūros rajonas visos šalies mastu. Niekur kitur Lietuvoje nėra išlikusios tokios didelės senųjų medinių namų teritorijos. Į saugotiną Žaliakalnio zoną įeina 1923 m. kauniečio Antano Jokimo ir danų inžinieriaus M.Frandseno suformuotas trapecijos formos rajonas, padalytas vėduoklinio gatvių tinklo. Šis prestižinis rajoniukas, kur žemė – aukso vertės, išsaugojo kaimo mieste oazę. Teritorijos daliai prie Gėlių ir Minties Ratų gatvių su 70 proc. medinių namų yra taikoma valstybinė apsauga.

Kad ir ką garantuotų valstybė, senasis Žaliakalnio medinukų žavesys metai iš metų nyksta. Autentiškų medinių detalių juose vis mažiau: medį agresyviai išstumia plastikas, kitur – net mūras. Kultūros paveldo departamento darbuotojai skėsčioja rankomis: saugome, skiriame baudas, įpareigojame nugriauti.

Akivaizdu, kad nugriaunama ne viskas, o baudų skiriama ne tiek jau daug. Negali nepateisinti ir kai kuriuose namuose įsikūrusių pensininkų, sakančių: užuot apkalę namą medžiu, apkalėme plastiko lentutėmis, nes taip – pigiau.

Paveldosaugos srityje kur kas labiau nei Lietuva pažengusiose Vakarų valstybėse kainų skirtumas tarp pigaus plastiko ir kur kas brangesnių medinių medžiagų būtų kompensuojamas. Mūsų šalyje privačiose rankose esančių valstybės saugomų objektų tvarkybos darbams kompensuoti skiriamos nerealiai mažos sumos. Pernai Kultūros paveldo departamentas tam skyrė 300 tūkst. litų. Kompensacijos išmokėtos 6 objektų savininkams. Iš Kauno apskrities tarp laimingojo šešeto pateko tik vienas objektas – iš dalies kompensuotas Žemaitkiemio dvaro sodybos svirno stogo restauravimas.

Kodėl tiek mažai? Kultūros paveldo departamentas skelbia: privačių savininkų valdomų kultūros paveldo objektų tyrimai kompensuojami 100 proc., avarijos grėsmės šalinimas, konservavimas ir restauravimas – iki 50 proc. Tiek pat – 50 proc. – kompensuojami ir projektavimo darbai. Itin trapiam mediniam paveldui visi minėti darbai kompensuojami iki 70 proc.

Norint atsiimti dalį investuotų asmeninių lėšų būtina, kad paveldo objektas būtų saugomas valstybės, kad jis būtų prieinamas visuomenei. Be to, privalomi nepriekaištingai parengti paveldosaugos tvarkybos dokumentai. Vadinasi, visų medžiagų įsigijimą ir atliktus darbus turi liudyti sąskaitos-faktūros. Šie reikalavimai daugeliui paveldo savininkų gali atrodyti kaip nesunešiojamos geležinės klumpės. Be to, ir puikiai parengęs dokumentus objekto savininkas nėra tikras, kad kompensacija iš kiauro valstybės biudžeto jam bus skirta.

Šioje srityje džiugina tik po truputį besikeičianti visuomenės sąmonė. Švietėjiška veikla užsiimantys Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai, vadovaujami architektūros istorikės profesorės Nijolės Lukšionytės, minantys vertingų medinukų slenksčius ir ne grasinimais baudomis, o gražiuoju jų savininkus siekia įtikinti, kad senąjį medinį paveldą išsaugoti verta. Mokslininkų teigimu, nors ir labai nedaug, vis dėlto daugėja kauniečių, suprantančių medinės autentikos išsaugojimo prasmę. Tokią savimonę, žinoma, sustiprintų didesnė finansinė valstybės parama.