Iš arti: situacija Lietuvos vaikų globos namuose

Praėjus savaitei po masinės aukojimo akcijos darbų užbaigimo, pagaliau galima ramiai sudėlioti taškus ant „i“. Nors visą akcijos laikotarpį intensyviai komunikavome, vis dėlto liko neaptartų aspektų, įvykių ir žmonių.

Kadangi pati dalyvavau akcijos veikloje nuo pat jos pradžios lapkričio 1-ąją iki paskutiniojo akcijos renginio pirmąją Kalėdų dieną, pro mano akis nepraslydo nė menkiausia detalė. Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą prisiminus visą 55 dienas trukusį procesą, kokie skirtingi mes ir kokie skirtingi mūsų vaikai. Šią mintį labai gražiai iliustruoja pirmoji vaikų iš globos įstaigų reakcija, pamačius VšĮ „Jaunimo gidas“ narius su dovanomis.

Panevėžio Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namuose, tik išlipusi iš automobilio, gavau komplimentą nuo dvylikamečio tamsių bruožų vaikinuko: „Bet kokia tu graži“! Niekada nesinori gerų dalykų priešpastatyti blogiems, bet vis dėlto realybė yra realybė. Atvykusi į vienus iš sostinėje esančių vaikų globos namų, nė nespėjusi pasisveikinti, sulaukiau klausimo: „Ar drabužiai nauji? Jei ne, skudurus galėsite vežtis atgal“. Čia dar nieko, jei lygintume su tuo, kad prieš prasidedant akcijai, tirdami situaciją Lietuvos vaikų globos namuose, paskambinę šių įstaigų personalui, sulaukdavome atsakymo: „Baikite, mes imame tik naujus daiktus“.

Atleiskite, mielieji, bet mes ir nesiūlome jums senų drapanų: surinkę apie 10 tūkst. daiktų kiekvieną iš jų iki išnaktų pakėlėme savomis rankomis: preciziškai išrūšiavome drabužius pagal amžiaus grupes, nemadingus, susidėvėjusius ir praradusius „gyvastį“ atskyrėme nuo tų, kurie buvo vežami į vaikų globos namus ar gausioms Lietuvos šeimoms.

Mes suprantame, kad tie vaikai, kurie neturi tėvų, irgi nori būti madingi, gražūs ir nebadomi pirštais dėl to, kaip atrodo. Gal tiems, kurie taip šiurkščiai atsisakė priimti siūlomą gėrį iš tiesų nieko nereikia, nes jie turi kur kas dosnesnių rėmėjų iš užsienio? Vis dėlto gal reiktų išlaikyti solidarumą ir pagarbą tiems, kurie nori padėti, nesiekdami naudos?

Ar tie, kurie atsisakė paramos nė nepaklausę, ką dar mes galime duoti, išties yra tokie turtingi? Juk vaikams reikia ne tik daiktų, bet ir bendravimo su vyresniaisiais – pasidalinti kasdienybės ir šventadienių akimirkomis, pasisemti patirties. Juk tai yra kur kas daugiau nei atvežti rūbeliai, žaislai ar batai. Gal sulauksiu Jūsų kritikos, bet išdrįsiu pasakyti, kad posakis „kokie tėvai – tokie ir vaikai“ po valstybinių įstaigų, glaudžiančių vaikus, stogais transformuojasi į „kokie pedagogai – tokie ir vaikai“.

Paprasta: vienose ugdymo įstaigose per 5 bendravimo valandas neišgirdome nė vieno keiksmažodžio, nepamatėme draugo stumtelėjimo ar grubaus balso pakėlimo, o kituose, tik prasidėjus šventiniam renginiui, ausis rėždavo vyresniųjų nepagarba mažiesiems: „Matuokis, žiople, ko stovi kaip pabučiuota“. Ir niekam nesvarbu, kad tai „žioplei“ dar nė trejų nėra.

Blogiausia, kad šalia stovintys pedagogai neužkerta tam kelio: jie ramiai žiūri į besiburnojančius, o jei praveria burną ką nors sakyti, kaip mat būna perrėkiami. Vaikai visur yra vaikai. Jei vienuose globos namuose matome meilę vienas kitam, pagarbą, pagalbą ir supratimą, kodėl to negali būti kituose? Gali. Ir tik tada bus, kai tie, kurie kas rytą praveria globos įstaigų duris ir ateina dirbti, nedirbs, bet gyvens.

Juk ugdyti tuos, kurie neturi tėvų ir negali pasisemti gyvenimo patirties iš nieko daugiau kaip tik iš šalia esančių, yra dar didesnė atsakomybė nei ugdyti savo vaiką. Praleidusi daugybę valandų su vaikais, supratau, kad vieni pedagogai tiesiog ateina ir tyliai laukia algos, kiti – gyvena tarp vaikų ir juos ugdo, atiduodami visą save.

Visuomenės požiūris į aukojimo procesus irgi ne visada atitinka lūkesčius. Jei aukojantis vaikų namų vaikams gali padovanoti dar sovietmečiu pirktą palaidinę, nuo kurios vis dar nenuplėšta kaina – 4 rubliai – ar jis gerbia tą, kuris turi mažiau? Deja, lietuvių sąmonėje vis dar gajus požiūris – geriau paaukosiu nei išmesiu.

UAB „Simatra“ vadovas Sigitas Žilius, aktyviai įsitraukęs į jaunimogidas.lt aukojimo procesus, sako, kad ne kartą yra susidūręs su minėtu formaliu požiūriu – „mums nieko nereikia“ arba nesąžiningu socialinių projektų įgyvendinimu.

„Mano patyrimas labdaros akcijose nedidelis. Anksčiau nedalyvaudavome, nes ne kartą susidūrėme su formaliu požiūriu ir netgi su nesąžiningumu jas įgyvendinant. Tokių renginių pirmas sėkmės garantas –  gera organizatorių reputacija, patyrimas arba jausmo Nr.6 turėjimas. Labai svarbus dalykas yra  ir viešumas spaudoje  (mano manymu, internetinėje) ir galimybė „gyvai“ dalyvauti žmonių sambūriuose“, - dėsto S. Žilius.

Anot jo, reiktų kuo aktyvesnio verslo atstovų įsitraukimo, nes tik kartu dirbant galima keisti visuomenės požiūrį. „Nereikia turėti iliuzijų, kad vieni organizatoriai visa tai ir „išvirs“, o įmonei pakaks padaryti pavedimą ar kažką nupirkti. Jeigu nėra galimybės skirti ir žmogiškųjų resursų, tuomet tikrai labdaros ar kitų projektų „grąža“ bus gerokai mažesnė“, - įsitikinęs S. Žilius.

Verslininkas mano, kad svarbu ne tik akciją tinkamai įgyvendinti, bet ir visuomenei pateikti apibendrinimų, pamastymų – suprantamai ir aiškiai. „Reiktų parodyti įgyvendintus projektus skirtingais pjūviais. Taip, kad kituose socialiniuose projektuose dalyvautų vis daugiau žmonių, tinkamai suprantančių projekto tikslus. O koks gi pagrindinis projekto tikslas? Čia gali būti taip,  kaip toje dainoje, „kiekvienam kitoks ir visiems savas“. Projekto sėkmės formulė tokia ir yra. Pasiekiama daug tikslų“, - apibendrina S. Žilius.

Ir vis dėlto surinkti daiktus, juo padovanoti ir priimti – dar ne viskas. Kur kas svarbiau – vertinti tai, ką gauni. Manome, kad neįmanoma per kelias bendravimo su vaikais valandas pastebėti, ar jie vertina tai, ką gauna, ar ne. Palyginkite dvi realias situacijas: vienuose vaikų globos namuose dalinant daiktus, dar nė nespėję įpusėti sulaukėme klausimo: gal galite duoti maišų daiktams susidėti, nes paskui išsimėtys. Kaip mat išdalinę maišus pamatėme, kad vaikai preciziškai susideda viską į maišelius ir nė per žingsnį nuo jų nenutolsta, nešiojasi su savimi.

Po renginio padėkoja, įteikia dovanėlę, kad juos prisimintume. Po renginio užsukę į vaikus kambarius, pažiūrėti, kaip jie įsikūrę, randame rūbelius preciziškai sudėliotus lentynose, žaislus išrikiuotus ant lentynų.

Kituose globos namuose: neįstengiame organizuotai dalinti daiktų, nes vaikai nepaiso mūsų prašymų atsitraukti šiek tiek toliau nuo dėžių ir maišų, patys griebia daiktus iš maišų, lipa ant nukritusių rūbelių, pusė gautų dovanų iki renginio pabaigos neatsimena, kur padėjo arba belakstydami po salę išmėtė.

Paskui prasideda verksmai dėl to, kad bičiulis iš gretimo kambario paėmė jam padovanotą mašinytę – o kaip nepaims, jei vaikų namuose dažnai galioja taisyklė – ką radau, tas mano. Nors įprastai globos namuose augantys asmenys jaučia stiprų nuosavybės jausmą, vis dėlto kai kur įsivyravo tokia destrukcija, kad tapo neįmanoma bendrauti. Pedagogai irgi negalėjo padėti, nes jie, matyt, vaikams nėra autoritetas.

Apsilankę šešiuose šalies vaikų globos namuose, darome retorinę įžvalgą: galbūt vaikų globos namų įstaigoms Lietuvoje reiktų griežtesnės kontrolės valstybinio lygmeniu, solidesnės darbuotojų atrankos ar dažnesnių jų darbo tikrinimų. Juk negali būti taip, kad vieni sugeba sukurti auklėtiniams tokias gyvenimo ir bendravimo sąlygas, kurios ne tik kad nustebina, bet ir įkvepia, o kiti tiesiog suteikia erdvę egzistuoti.

Norime pasakyti nuoširdų ačiū visiems tiems, kurie aukojo, kurie mūsų surinktas dovanas priėmė ir jas vertina. Ypač didelį padėkos žodį tariame Panevėžio A. Bandzos kūdikių ir vaikų globos namų pedagogams ir auklėtiniams, Utenos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centrui už solidarumą ir pagarbą tiems, kurie nori, kad Lietuvoje būtų gera gyventi.