Spalvingas J.Zalenso sugrįžimas į tapybą

Nuo vaisių svyrančios obelų šakos, malonus pavėsis karštą vasaros dieną ir naujausi Jūračio Zalenso tapybos darbai pasitiko improvizuotoje vienos dienos parodoje.

Salę atstojo sodas

Į parodą, surengtą žinomo skulptoriaus ir tapytojo namų sodelyje, rinkosi daugiausiai bičiuliai dailininkai. Prieš šešerius metus J.Zalenso patirta sudėtinga širdies kraujagyslių operacija, ją lydėjęs insultas ir trys mėnesiai komos prikaustė dailininką prie neįgaliųjų vežimėlio. Nuo to laiko jis beveik neiškelia kojos iš namų.

"Iki ligos Jūratis buvo kompanijos žmogus, draugų, bičiulių buvo marios. Dabar jų gal šimteriopai sumažėjo. Tai yra draugystės išbandymas liga", – pastebėjo tapytojas, instaliacijų autorius Eimutis Markūnas.

Jis ir kito J.Zalenso bičiulio Gintaro Dūdos žmona Sabina Dūdienė parengė ekspoziciją. "Viskas ėjo kaip per sviestą – gal per valandą darbus įkurdinome sode", – žvilgsniu lydėdama po obelimis išrikiuotus paveikslus tarstelėjo S.Dūdienė.
Staiga vėjo šuoras nuvertė keletą ant molbertų pastatytų darbų. "Jie nenori čia būti", – šyptelėjo moteris ir pastatė molbertus atokiau.

Naujo stiliaus paieškos

Apžiūrėję parodą dailininko bičiuliai susėdo drobių pašonėje ir gyvai jas aptarė. "Jūratis atsisako iki tol jam būdingo juodo kontūro, dekoratyvumo. Matome tapybos išlaisvėjimą – mažiau piešinio, detalių, konkretybių, ima dominuoti tapybinė dėmė", – anot E.Markūno, tai liudija, kad tapyboje J.Zalensas žengia į priekį.

Jam prieštaravo Lietuvoje gyvenantis danų kolekcininkas, mecenatas Johnas Nilssonas. "Naujausia jo kūryba gera, bet ne tokia įdomi kaip ankstesnės drobės. Matyti, kad Jūratis iš naujo bando atrasti savąjį stilių tapyboje. Nemanau, kad čia, kur yra dabar, vėlesnėje kūryboje jis ir apsistos, – vylėsi danas. – Tikiuosi, kad jis sugrįš prie savo senojo stiliaus."

Prieš trejetą metų šis J.Zalenso kūrybos gerbėjas Veliuonoje, kur gyvena, surengė iki ligos sukurtų Jūračio darbų parodą, taip skatindamas dailininką vėl imtis teptuko.
Menotyrininkė Rimantė Tamoliūnienė prisipažino parodoje nudžiugusi. "Čia matome naują J.Zalensą. Jo drobėse yra skausmo, jėgos ir vilties. Tai – prisikėlimas, išėjimas iš negalios, dvasinis sveikimas", – pastebėjo menotyrininkė. Ir prisiminė Jūratį anksčiau buvus viskam apatišką ir tikinusį daugiau nebetapysiant.

Didžiulę pažangą tapyboje įvertino kitas J.Zalenso bičiulis tapytojas Antanas Obcarskas. "Prieš keletą metų jis galėjo tik pirštu išlyginti mano ant drobės užteptus dažus. O dabar – prašau, kokia pažanga. Į kūrybą visiškai sugrįžo", – pastebėjo dailininkas.

Sugrįžo, kad nebesustotų

Dailininką prižiūrinti jo uošvė Elena Palšauskienė pasakojo, kad Jūratis jau keletą mėnesių kalbėjo: vasarą rengs parodą. "Matyt, norėjo visiems pasakyti, parodyti: aš čia, aš dar esu", – pastebėjo moteris.

Ji prisiminė pavasarį jų sodelyje gausiai žydėjusias tulpes. "Paprašiau Jūračio jas nutapyti. Ilgai dirbo, gal keturis kartus užtepė, ką nutapęs, paskui pakvietė mane pažiūrėti. Sakau, o kur tulpės? Jis man: tu nematai, o aš matau. Atėjo dailininkė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Aš jos klausiu: ar tu matai tulpes? Sako, taigi va čia – ir parodė", – kitokiu dailininkų matymu stebėjosi dailininko uošvė. Po vyro, sūnaus ir dukters Violetos, J.Zalenso žmonos, mirčių solidaus amžiaus moteris, net ir pati būdama ne geriausios sveikatos, ėmėsi slaugyti vieną likusį žentą.

Klausos aparatą nešiojantis, dažniausiai raštu bendraujantis J.Zalensas draugų apsuptyje sėdėjo tylus, tik vieno kito pasiteiravo, kaip jie vertina parodą. "Dešimt balų", – patikino A.Obcarskas.

"Nesustok", – į tapybą sugrįžtančiam dailininkui linkėjo draugai.

Gimė 1952 m. liepos 7 d. Rygoje.

1978 m. Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) įgijo skulptoriaus specialybę.

Ankstyvajai J.Zalenso kūrybai turėjo įtakos Antanas Martinaitis ir tėvai – dailininkai Valerija ir Bronius Zalensai.

1979–1985 m. – Kauno dailės instituto lektorius. Nuo 1985 m. dirba tik kūrybinį darbą.

Parodose dalyvauja nuo 1976 m., kuria skulptūros ir tapybos srityse. Dalyvavo keliose dešimtyse personalinių ir grupinių tapybos ir skulptūros parodų, grupinėse Kauno dailininkų parodose Suomijoje ir Danijoje, pleneruose Lietuvoje, Lenkijoje, Vengrijoje.

Nemažai jo darbų yra įsigijęs Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, privatūs kolekcininkai.

Žinomiausi skulptūros darbai Kaune: fontanas „Laimės šulinys“ ir skulptūra „Dresiruoti gyvulėliai“ Rotušės aikštėje.