Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. viduryje radosi pirmosios moterys kūrėjos: menininkės, literatės, muzikės, režisierės, kompozitorės, aktorės, praturtinusios LDK kultūrą.

Anot kaunietės istorikės Anelės Butkuvienės, XVIII a. viduryje LDK moterys ne tik inicijavo ir finansavo daugybę, kalbant šiuolaikiniais terminais, kultūros projektų, bet ir pačios ėmėsi kūrybos. Pirmoji iškili LDK moteris menininkė – Pranciška Uršulė Radvilienė. Ji buvo vieno žymiausių LDK miestų – Nesvyžiaus, kurį nuo 1513 m. valdė Radvilos, šeimininkė. Jos visa veikla rodo XVIII a. didikės moters poziciją, aktyvios saviraiškos galimybių paieškas.

Kunigaikštienė gimė 1705 m. Tėvų dvare gavo puikų išsilavinimą: mokėjo kelias užsienio kalbas, buvo išstudijavusi Šv. Raštą, gerai išmanė bažnytinę ir civilinę teisę, visuotinę istoriją, geografiją, literatūrą. Būdama dvidešimtmetė ištekėjo už Nesvyžiaus savininko Mykolo Kazimiero Radvilos-Žuvelės.

Nesvyžiuje P.U.Radvilienė gerokai papildė dar XVII a. pradėtą kaupti Radvilų portretų galeriją. Be to, kaip pastebi A.Butkuvienė, kunigaikštienė globojo Nesvyžiuje dirbusį graverį Herškę Leibovičių – šis perkėlė į vario raižinius visą Radvilų giminės portretų galeriją (165 portretus ), o 1751 m. minėti raižiniai buvo išleisti atskiru leidiniu.

Iki vestuvių kunigaikštienė garsėjo kaip poetė – rašė progines eiles, dramas, laiškus (jų išliko apie 1300), mėgo muziką, tapybą ir literatūrą. „Nesvyžiuje ji sukaupė labai turtingą biblioteką, kuri, amžininkų nuomone, atliko viešosios bibliotekos funkcijas – ja naudojosi visi aplinkinių vietovių gyventojai, nebūtinai susiję su Radvilų dvaru. Nesvyžiaus šeimininkė atgaivino ir spaustuvės veiklą“, – pasakojo istorikė.

P.U.Radvilienės iniciatyva Nesvyžiuje suklestėjo rūmų teatras, pradėjęs savo veiklą apie 1740 m. Anot A.Butkuvienės, didikė pati režisuodavo spektaklius, rūpinosi scenografija, parinkdavo aktorius. Teatro pastatymai papildydavo šeimos šventes: gimtadienius, vardadienius, o kartais spektakliai būdavo specialiai kuriami kokio nors žymaus svečio apsilankymo proga. Kunigaikštienė minėtam teatrui kasmet parašydavo du tris kūrinius. Manoma, kad 1746–1753 m. ji parašė 11 originalių dramos kūrinių. Be jos pjesių, teatre buvo statomi Moliere, Voltaire kūriniai originalo kalba arba išversti. Be to, ji mėgino pritaikyti teatrui ir savo amžininkų kūrinius.

P.U.Radvilienės teatro spektakliai vyko specialioje rūmų salėje arba dviejose lauko teatro salėse po atviru dangumi. „Vasaros spektaklius buvo leidžiama lankyti ir baudžiauninkams, kas byloja apie demokratiškas didikės pažiūras. Apie 1752 m. Nesvyžiaus teatre buvo pastatyta komedija „Meilė – tobula mokytoja“ pagal Zbignievo Morštino veikalą „Vedybiniai pagardai“. Atrodo, kad tai buvo paskutinis P.U.Radvilienės kūrybinis darbas“, – pažymėjo istorikė.

Kunigaikštienė turėjo ir muzikinių talentų. Rūmų teatre buvo statomos operos ir operetės, kurioms ji kūrė muziką, naudodama tuo metu Vakarų Europoje populiarius Pietro Metastasio libretus. Nesvyžiaus rūmuose veikė kapela, vadinama ,,lietuviška orkestra“. P.U.Radvilienė ją papildė talentingais, iš baudžiauninkų kilusiais muzikantais, kuriuos parengė mokytojai užsieniečiai. Tai buvo pirmosios muzikos mokyklos LDK užuomazgos.

Anot A.Butkuvienės, Nesvyžiaus rūmai neapsiėjo ir be baleto ir jo šokėjų. Būtent baletui teatro spektakliuose tekdavo ypatingas vaidmuo – juo baigdavosi dramų, komedijų, operų ir operečių spektakliai. Baleto šokėjus iš gabių baudžiauninkų vaikų irgi rengė mokytojai iš Vakarų Europos.

Įdomu, kad Nesvyžiaus teatro vaidinimuose dalyvaudavo Karo akademijos mokiniai. Minėta akademija Nesvyžiuje buvo įkurta apie 1745–1747 m. Pasak istorikės, atrodo, kad joje buvo siekiama parengti ne tiek profesionalius karius, kiek išsilavinusius riterius, mokančius jodinėti, fechtuotis, šokti, piešti, išmanančius teisės, matematikos, humanitarinių mokslų pagrindus.

Kaip jau minėta, P.U.Radvilienė rašė eiliuotai. Pavyzdžiui, laiškus vyrui, bandė kurti meilės poeziją. Pasak A.Butkuvienės, jos eilėse gana daug nuogos didaktikos, saloninės egzaltacijos. Populiariausias iš jos kūrinių buvo ,,Išganingi perspėjimai arba gyvenimo patarimai dukrai Onai Marijai“. Tai krikščioniškos moralės tiesų persmelktas kūrinys, kuriame ji perspėja dukrą saugotis pasaulio tuštybės, rūpintis savo siela, o ne kūnu: ,,...kuomet pagal pasaulio madą/ tave puoš brangi suknia,/ brangūs nėriniai, primink sau,/ kad tik viena drobulė bus su tavim karste“.

Kunigaikštienė mirė 1753 m. Jos laidotuvės vyko pagal baroko epochos laidotuvių kanonus. Balzamuotas kunigaikštienės kūnas keletą mėnesių buvo laikomas rūmų koplyčioje. Laidotuvių iškilmėms Nesvyžiaus bažnyčioje buvo įrengtas įspūdingas dekoratyvinis statinys castrum doloris (sielvarto tvirtovė). Šermenų ir laidotuvių apeigos buvo tarsi gedulingas spektaklis.

Tarp negausių LDK moterų kūrėjų yra ir pirmoji Lietuvos teatro primadona Mariana Korvelytė Moravskienė.

Profesionalus teatras Vilniuje pradėjo veikti 1785 m. Pirmasis teatro antrepreneris buvo Voiciechas Boguslavskis, o po jo – Dominykas Moravskis. Būtent į jo trupę atėjo Mariana Korvelytė (gimusi apie 1765 m.), kilusi iš garbios Habdanko herbo bajorų šeimos. „XVIII amžiaus pabaigos bajoraitei pasirinkti aktorystę buvo neleistinas žingsnis socialine prasme. Aktorystė buvo laikoma žemakilmių duona, nesuderinama su bajoriška kilme. Moteris aktorė buvo prilyginama seniausiai pasaulyje profesijos atstovei“, – teigė istorikė.

Galima tik spėlioti, kas turėjo įvykti Korvelių šeimoje, kad gražuolė dukra, užuot važinėjusi į balius, išsirinkusi tinkamą jaunikį, ištekėjusi ir auginusi vaikus, pasirinko aktorystę. Netrukus ji ištekėjo už D.Moravskio ir tapo pagrindinė visų vaidmenų atlikėja vyro vadovaujamoje trupėje. Ji vaidino Friedricho Schillerio ,,Klastoje ir meilėje“, Voltairo ,,Alzyroje“, Bomarshe ,,Figaro vedybose“ ir kituose spektakliuose.

Po vyro mirties M.Moravskienė perėmė jo pareigas trupėje. Jai vadovaujant 1801–1805 m. teatras ypač suklestėjo. Trupė pasipildė talentingais aktoriais, buvo statomos vilniečių ypač mėgstamos operos ir operetės, o dekoracijas spektakliams piešė dailininkas Antanas Smuglevičius. M.Moravskienė įdėmiai sekė Varšuvos ir  Paryžiaus teatrų pastatymus – naujausi didžiųjų Europos scenų spektakliai greitai būdavo statomi Vilniuje. Per Rusijos imperatoriaus viešnagę Vilniuje artistės talentas sužavėjo valdovą ir M.Moravskienė įgijo monopolinę teisę vaidinti Vilniuje ir gastroliuoti provincijoje.

M.Moravskienė savo teatrinę veiklą nutraukė1805 m. ir dalyvaudavo tik mėgėjų spektakliuose. Mirė 1823 m., o su šia didike, kaip buvo rašoma nekrologe, nebūtin išėjo ir gražiausia Vilniaus teatro epocha.