V.Rimgailai istorija – lyg mįslė
Iš invalido vežimėlio nepakylantis kraštotyrininkas Vytautas Rimgaila neatsisako savo pomėgio ir toliau lyg mįsles gliaudo neatskleistas istorijos paslaptis.
Paneigia istorinius mitus
– Ištikimiausi „Klaipėdos“ skaitytojai prisimena jus kaip rašinių istorine tema autorių. Esate parašęs nemažai straipsnių apie Antrąjį pasaulinį karą bei pokarį. Kaip pasirenkate temas tyrinėjimui?
– Daugybei žmonių tai, apie ką aš rašau, yra senų senovė. Tai, kas jaunajai kartai yra tik minėtinos datos ar per istorijos pamokas pasakojami tolimi įvykiai, man – vaikystės bei jaunystės laikų faktai. Visa tai esu išgyvenęs pats. Daugelį žmonių, apie kuriuos rašau, pažinojau. Iš atminties išnyrantys seniai matyti vaizdai, veidai verčia grįžti prie tragiškų mūsų tautai laikų. Kiekviena istorija turi paslapčių. Jas išsiaiškinti yra didelis malonumas.
– Suintrigavote. Papasakokite, kokias mįsles teko įminti?
– Kad ir Ablingos tragedija. Juk daugelį metų šio kaimo žmonių sušaudymo bei trobesių sudeginimo faktas buvo traktuojamas tiesmukai, nepaaiškinant priežasčių. Teigta, kad sužvėrėję fašistai pirmosiomis karo dienomis be priežasties sušaudė niekuo dėtus gyventojus. Man pavyko pakalbinti ne tik likusius gyvus ablingiškius, bet ir sovietų kariuomenės karininkus bei įsigilinti į kariavusių armijų judėjimą. Paaiškėjo, kad pirmąją karo dieną frontas aplenkė vieną sovietų kariuomenės padalinį. Ablingoje nakčiai apsistoję vokiečių kariai saugumo sumetimais vakare į buvusį parduotuvės pastatą norėjo uždaryti kaimo vyrus. Tačiau moterys pasipriešino ir pareikalavo neatskirti šeimų. Galbūt taip jos tikėjosi apsaugoti saviškius. Naktį parduotuvėje praleido didesnioji gyventojų dalis: vyrai, moterys ir vaikai. Rytą išbadėję tarybiniai kareiviai pasiekė kaimo prieigas ir pasislėpė netoli Ablingos. Jie pasiuntė saviškį į gyvenvietę atnešti maisto. Likusieji laukė kaimo kapinėse. Vokiečių kariai pastebėjo priešus, užvirė trumpas, bet aršus mūšis. Žuvo keli vokiečių kariai. Ablingoje pasielgta pagal vokiečių kariuomenės vado Vilhelmo Keitelio įsakymą. Jame sakoma – vietovėse, kuriose vokiečių kariuomenė buvo klastingai užpulta, jeigu nebuvo galima nustatyti kaltininko, turėjo būti taikoma kolektyvinė atsakomybė. Todėl atidarę parduotuvės duris vokiečiai sušaudė bėgusius laukan žmones. Dalis ablingiškių buvo pasislėpę Šiaulyčio dauboje. Juos vokiečiai šaudė pasirinktinai, tad tarp lavonų liko keli gyvi žmonės. Tokia Ablingos tragedijos versija tarybiniais metais buvo nepriimtina ir nepatogi.
– Taip paneigėte mitą apie Ablingos kaimo tragediją. Gal tai ne vienintelis jūsų atradimas?
– Panašiai atsitiko ir su mitu apie Palangos pionierių stovyklos aukas. Tarybiniais metais buvo tikinama, kad pirmosios karo aukos – nekalti šios stovyklos vaikai. Neva ankstų rytą atskridę vokiečių lėktuvai mėtė bombas ant miegančių vaikų stovyklos. Tragiškiems įvykiams atminti buvo net paminklas atidengtas. Pradėjau gilintis į 1941 metų birželio 22-osios įvykius. Paaiškėjo, kad tą rytą Palangą dengė labai tirštas rūkas. Man tai patvirtino oficiali meteorologų pažyma. Vadinasi, bombardavimas iš lėktuvų buvo neįmanomas. Vokiečiai būtų rizikavę pataikyti į savus. Kalbinau stovykloje poilsiavusius vaikus ir tarybinius karius, kurių šeimos taip pat ilsėjosi stovykloje. Visi jie tikino, kad išgirdo motociklų gausmą, išgirdo šaudant, tačiau nė vienas net neužsiminė apie lėktuvus ir juo labiau bombardavimą. Kalbinau moterį, kuri tų įvykių metu tebebuvo maža mergaitė, ir vėliau, atidengiant paminklą, akivaizdžiai melavo apie bombardavimą. Ji man užsiminė, kad buvusi įpareigota taip kalbėti, negalėjusi neigti oficialiosios versijos. O partiniai funkcionieriai tarybiniais metais mane už tai barė, sakydami, kad mūsų tikslas parodyti fašistinių grobikų žiaurumą. Dabar manau, kad būta ir kito tikslo – reikėjo tokiais pramanais užgožti Rainių bei kitas sovietų įvykdytas piktadarybes.
Išnarpliojo mokytojo gyvenimą
– Kaip jaučiatės, kai pavyksta atskleisti tokius skandalingus faktus?
– Apima pasididžiavimo jausmas. Neretai iki smulkmenų išnarpliotos istorijos atskleidžia ištisų šeimų likimus. Malonu žinoti, kad kažkam tai reikalinga.
– Užsiminėte, kad jums įdomu gilintis į pažinotų žmonių gyvenimus. Ką turėjote omenyje?
– Mane sukrėtė mokytojo šeimos likimas. Tarybiniais metais nebuvo galimybės prieiti prie KGB archyvų ir sužinoti, kodėl vieną 1941 metų pavasario dieną atėję į mokyklą mes, Jokūbavo pradžios mokyklos mokinukai, nesulaukėme savo mokytojo Petro Bortkevičiaus. Jo žmona tą rytą mums pranešė, kad mokytojas suimtas. Man šis žmogus atmintyje liko kaip moralinis autoritetas. Iki šiol prisimenu jo pasakytus žodžius apie tai, kiek ir kokių priešų turi Lietuva, ir priesaką jokiomis aplinkybėmis nepamiršti, kokios garbingos tautos atstovai esame. Išsiaiškinau, kad išduotas prieš pat karo pradžią mokytojas buvo suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime, bet atėjus vokiečiams išlaisvintas. Vėliau jis pasitraukė į Vakarus, o jo žmona su trimis sūnumis buvo ištremta. Duomenis apie šią šeimą KGB teikė išdavikai, kurie daugelį faktų iškraipė.
– Kokie atradimai jūsų planuose dabar?
– Pastaruoju metu labiau domėjausi giminės istorijos vingiais, tačiau dabar jau renku medžiagą apie Lietuvos laisvės armijos Skuodo kuopos praeitį. Viena asmenybė mane labai domina. Tai žmogus, dalyvavęs Kauno sukilime. Žodžiu, temų bado nejaučiu, duokdie sveikatos visoms idėjoms įgyvendinti.
Giminės istorija – iki Vytauto
– Teigiama, kad jūsų paties šaknys siekia Vytauto Didžiojo laikus.
– Esu Lietuvos savanorio, nepriklausomybės kovų ir Klaipėdos krašto sukilimo dalyvio sūnus. Tėvas buvo policijos tarnautojas. Jis daug skaitė, domėjosi istorija, tuo užkrėtė ir mane. Iš tėvo pasakojimų sužinojau apie tai, kad esame žemaičių bajorai, o genealoginis medis siekia viduramžius. Pamenu pergamento ritinius, antspauduotus sunkiais antspaudais. Tėvas ne kartą juos mums, vaikams, rodydavo ir sakydavo, kad nepamirštume, kas esame. Mūsų šeima gyveno Salantuose. Mano tėvas nepritarė 1926 metų valstybės perversmui ir dėl to po poros metų iš valstybės tarnybos buvo priverstas pasitraukti. Vėliau jam, kaip buvusiam savanoriui, Vaiteliuose buvo skirtas 10 hektarų žemės sklypas. Ten ir užaugau.
– Tačiau ilgą laiką apie savo bajorišką kilmę negalėjote girtis. Kaip klostėsi jūsų likimas?
– 1941 metų birželio 15 dieną tėvą areštavo ir išvežė į Solikamsko mirtininkų lagerį. Kratos ir tėvo arešto metu dokumentai iš namų buvo paimti. Liko tik nedidelė dalis. Dalį dokumentų išsaugojo mano teta. Tik po pusšimčio metų sužinojome ir tėvo likimą. Tų pačių 1941 metų lapkričio 6 dieną jis buvo sušaudytas, nes dalyvavo mūšiuose su bolševikais. Netrukus mirė ir mama. Buvau vyriausias vaikas šeimoje. Brolis ir sesuo – jaunesni. Nuo 14 metų pradėjau savarankiškai užsidirbti duoną. Iškart po karo atvykau į Klaipėdą ir likau čia. Po ketverių su puse metų tarnybos tarybinėje kariuomenėje siekiau mokslo. Studijavau visuomeninius mokslus, susidomėjau istorija. Nepriklausomybės metais pradėjau kapstyti savo giminės praeitį, gavau bajorišką kilmę patvirtinančius dokumentus ir kitiems Klaipėdoje gyvenantiems žmonėms padėjau tai padaryti. Dabar galiu didžiuotis, kad giminės praeitis nenueis užmarštin.
– Bet dabar gyvenate Kaune?
– Dar tarnaudamas kariuomenėje patyriau avariją, man buvo sulaužytos kojos. Vėliau ta trauma skaudžiai atsiliepė. Dabar nebevaikštau. Žmona Aldona, su kuria jau 54 metus kartu, taip pat pasiligojo. Teko sutikti su sūnaus pasiūlymu persikelti į jo namus. Turiu prisipažinti, kai reikėjo išvažiuoti iš Klaipėdos, verkiau.
Naujausi komentarai