Buvęs Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) sekretorius, Kovo 11-osios Akto signataras Lionginas Šepetys daugelį metų ranka rankon dirbo su dabar jau amžiną atilsį prezidentu Algirdu Brazausku.
Interviu "Vilniaus dienai" L.Šepetys A.Brazauską vadino "iškiliu, šiltu, savu žmogumi, kuris reikiamu metu būdavo reikiamoje vietoje".
– Apie ką galvojote, atsisveikindamas su prezidentu?
– Pirmiausia, manau, kad atsisveikinti su amžinybėn išėjusiuoju reikėtų tylomis. Tylint, pamąstant, prisimenant. Bet jei jau klausiate, turiu atsakyti, čia su tyla neišsiversi.
Noriu pasakyti, kad išėjo žymus politinis veikėjas, iškilus žmogus. Ir man labai gerai pažįstamas, sakyčiau, nuo pat jaunystės, dar nuo Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) laikų, kai man teko rūpintis studentų darbo stovykla hidroelektrinės statybose. Jis, kaip jaunas specialistas, buvo paskirtas ten dirbti. Nuo to laiko ir užsimezgė mūsų santykiai.
– Su A.Brazausku bendravote šeimomis?
– Sakyčiau, labiau kolegiškai. Dar kai visi gyvenome Turniškėse, šalia "alytnamiuose", daugiau pabendraudavome. Kartais šeimos šventes kartu švęsdavome. Vėliau, kai A.Brazausko statusas pasikeitė, liko tik kolegiškas bendravimas, ne daugiau.
Tačiau, be abejo, esame pažįstami ir su jo dukterimis, ir su ponia Kristina Brazauskiene. Kai gatvėje susitinkame, pasisveikiname, truputį pabendraujame.
– Apie A.Brazauską labai daug šiomis dienomis pasakyta – tikras lietuvis, tvirtas kaip ąžuolas, stabilumo garantas, patikimas, nesikratantis atsakomybės. Ką dar galėtumėte pridurti?
– Pasakysiu vieną tokią jo labai neblogą savybę – jis reikiamu laiku atsidurdavo reikiamoje vietoje. Tai joks karjerizmas. Tiesiog jo likimas susiklostė labai palankiai. Ir, beje, palankiai ne tik jam, ne tik jo šeimai, bet ir visai Lietuvai, visai visuomenei.
– Medžiojote su A.Brazausku?
– Deja, taip, teko medžioti. Kartu važiuodavome vienu autobusiuku.
– Kodėl "deja"?
– Todėl, kad ilgą laiką tas medžiokles vadinau tiesiog išgertuvėmis. Bet sykį dovanų gavau šautuvą ir vieną labai gražią rudens dieną buvau nuvežtas pamedžioti su gera, malonia kompanija. Ir A.Brazauskas ten buvo. Pamenu, tik nuėjau į šoną nuo pagrindinės medžiotojų grupės ir tiesiai priešais mane šernas išniro. Šoviau, pataikiau. Ir "užsikabinau" aš ant tos medžioklės, kol pats kulką gavau netyčia. Buvo čia tokia sena, tuomet pagarsėjusi istorija, dabar jau gal kiek primiršta. Nepavojinga ta kulka buvo, bet nuo medžioklės vėl atpratino.
– Galbūt būtent jūsų užtarimas lėmė A.Brazausko paskyrimą į LKP CK sekretoriaus vietą?
– Taip likimas lėmė, kad aš metais anksčiau už jį buvau paskirtas LKP CK sekretoriumi. Kai tuometis partijos pirmasis sekretorius Petras Griškevičius užsiminė, kad reikia keisti sekretorių ekonomikai, pasakiau, jog yra labai energingas, mąslus vyras A.Brazauskas, kuris jau yra dirbęs ir ministru, ir Plano komitete. Man labai daug su juo teko bendrauti, kai abu buvome ministrai. Nežinau, kiek ta mano mintis, tas mano pasiūlymas nulėmė, bet A.Brazauskas netrukus tapo LKP CK sekretoriumi ekonomikai.
Kai mes su juo tapome kolegomis CK, dažnai suremdavom pečius. Nebijau šitų garsių žodžių – suremdavom Lietuvos interesų labui. Teko bendrom jėgom atsispirti seno mąstymo kadrams, kurie į mus, jaunuosius, žiūrėjo kaip į kokius išsišokėlius, kaip nelabai patikimus, kartais gal nelabai suprantamus.
O mes į juos žiūrėjome kaip į senus trogloditus, kurie pasakoja apie praeitį ir niekas jų nenori klausytis. Daug ordinų, mažai proto ir minčių.
– O kokiomis aplinkybėmis A.Brazauskas tapo LKP CK pirmuoju sekretoriumi 1988 m. rudenį, kas ir tapo jo startu į didžiąją politiką?
– Prieš pirmąjį Sąjūdžio organizuotą mitingą, kuris Katedros aikštėje įvyko tų metų birželio 24 d., mes LKP CK tarpusavyje pasikalbėdavome, kad kuriam nors iš mūsų ten turbūt derėtų nueiti. Tuometis stagnacinių pažiūrų partijos pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila nenorėjo, bet jo niekas, tiesą sakant, ten ir nelaukė. Tai parėmėme A.Brazausko kandidatūrą. Jis buvo vienas iš tų aukščiausio rango LKP CK sekretorių, mokėjo bendrauti, drąsus žmogus. Tai ir nuėjo jis.
– Tada ir tapo aišku, kad A.Brazauskas pakeis R.Songailą LKP CK pirmojo sekretoriaus poste?
– R.Songailos pakeitimo klausimas kažkaip natūraliai pribrendo.
Po 1988 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje milicijos jėga išvaikyto mitingo, artėjant Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui, svarstyta, kas iš LKP vadovų į jį eis. Sąjūdžio žmonės man iškart pasakė: jeigu ateisite su R.Songaila, būsite nušvilpti ir gėdingai išprašyti lauk. O tuomet Sąjūdis jau buvo įgijęs nemenką jėgą ir autoritetą, nes visoje Lietuvoje jau buvo prasidėjęs Atgimimas. Tad ignoruoti steigiamojo suvažiavimo niekaip nebuvo galima ir LKP turėjo būti jame atstovaujama aukščiausiu lygiu.
R.Songaila tam visiškai netiko, todėl suvažiavimo išvakarėse įvyko LKP CK plenumas, kuriame A.Brazauskas tapo pirmuoju sekretoriumi.
Dar prieš tai keli LKP CK biuro nariai sutarėme, kad turime nueiti pas R.Songailą ir pareikalauti jo atsistatydinimo. Taip ir padarėme. Bet jis atrėžė, jog nuvyks į Maskvą ir ten pasikalbės su aukštesne vadovybe. Iš Maskvos R.Songaila grįžo kaip ant sparnų, nes lyg ir gavo pritarimą.
Po kelių dienų iš Maskvos atvažiavo kažkokie biurokratai. Manėme, kad važiuoja R.Songailos ginti. Anaiptol! Vos jie įsėdo į mašinas, manęs konfidencialiai paklausė, ką mes matome pirmuoju sekretoriumi. Supratau, kad jie negins R.Songailos ir netgi padės jį pašalinti. Jau tą patį vakarą prasidėjo jų konsultacijos dėl plenumo sušaukimo ir pirmojo sekretoriaus pakeitimo. Netrukus įvyko ir pats plenumas.
– Kokias, jūsų nuomone, pagrindines klaidas padarė A.Brazauskas, būdamas valdžioje?
– Kai vyrauja emocijos, kai visa Lietuva taip emocingai atsisveikino su velioniu, nenorėčiau leistis į analizę jo ir kartu mūsų visų tuomet atliktų darbų. Tai atliks istorikai.
Bet noriu pasakyti tokią jo savybę – jis buvo pagavus idėjoms, gal ir ne savo paties iškeltoms ar pasakytoms. Tai jį irgi puošia, nes jis, kaip galbūt valstietiškai įprasta, išgirdęs pasiūlymą, iš pradžių pamąstydavo gerai, ir, kaip sakoma, dešimt kartų pamatuodavo, tik tada atkirpdavo. Kai kuriuos tai galbūt ir nervindavo.
– Sutinkate, kad A.Brazauskas pirmiausia buvo ūkininkas ir statybos inžinierius, tik paskui politikas?
– Iš esmės taip. Nors tuo metu, ypač būnant tame aukštame partiniame lygmenyje, buvo sunku atskirti politiką ir ideologiją arba išsisukti nuo jų. Tačiau suprantama: mano sfera buvo daugiau dvasinė, jo – materialinė. Kartais mes apsikeisdavome mintimis. Tai būdavo į naudą.
– Kai kurie A.Brazauską lygina su Dzeusu. Su kuo jūs jį palygintumėte?
– Nenorėčiau nueiti į mitologiją. Bet jis mokėjo žmonėms pasakyti gerus žodžius, mokėjo bendrauti, išgirsti, išklausyti. Tai ir buvo jo politinės sėkmės priežastis. Todėl iš čia, matyt, ir kilo jo palyginimai su antikos mitologiniais personažais.
Norėčiau dar kartą pareikšti užuojautą A.Brazausko giminėms ir artimiesiems, atskirai prisiminti A.Brazausko pirmąją žmoną, jo dukterų motiną Juliją, kuri dabar sunkiai serga ir guli prikaustyta prie lovos, ir pareikšti jai užuojautą.
Naujausi komentarai