Apie sausumos viesulą, kas tai yra ir kaip jis susidaro pasakojo klimatologas, Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentas Gintautas Stankūnavičius.

– Ar sausumos viesulas yra įprastas reiškinys Lietuvoje?

– Tai naujas terminas. Pas mus buvo tiesiog viesulas, vėliau atsirado vandens viesulas, o dabar – ir sausumos. Niekas nežino, ar tai įprasta, ypač kai tokie reiškiniai užfiksuojami tik kameromis ar telefonais, o iš tiesų paviršiuje jokios žalos nepadaroma ir niekas neišmatavo vėjo greičio.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip į tai reaguojama? Ar bus atliekami tyrimai, kokio stiprumo buvo viesulas?

– Paprastai mūsų meteorologinių stebėjimų tinklas yra per retas. Kadangi tai yra mezo masto reiškinys, paprastai užimantis nuo kelių iki kelių šimtų metrų skersmens, jį sunku užfiksuoti meteorologinėse stotyse. Galbūt geriausiai juos būtų galima matyti orų radarų atspindžio vaizduose. Tačiau dabar dažniausiai žmonės juos užfiksuoja savo telefonais ar kameromis ir vėliau įkelia į socialinius tinklus.

– Kaip šis reiškinys susidarė ir kodėl?

– Jungtinėse Valstijose vakaruose tai yra tipinis vasaros pradžios reiškinys ir klimato bruožas. Pas mus jis nebūdingas, nes jam reikalingi labai stiprūs temperatūros kontrastai. Pavyzdžiui, JAV iš Meksikos įlankos atkeliauja labai šiltas ir drėgnas oras, kuris susiduria su iš Kanados ateinančiu labai vėsiu ir sausu oru. Taip pat viesului reikalinga vandens garų koncentracija, nes to proceso metu vandens šiluma transformuojama į sūkurio energiją. Meksikos įlankos oro masė turi daug vandens garų, ir jei ši energija paverčiama sūkurio energija, susidaro gana stiprūs tornadai – paprastai ne vienas, o tornadų serija.

Lietuvoje tokių sąlygų neturime. Drėgnas oras galėtų ateiti iš Viduržemio jūros, tačiau kol jis įveikia Alpes, Balkanus ir Karpatų kalnus, dalis vandens garų prarandama. Šiltesnės oro masės pas mus atkeliauja rečiau nei pietinėse Europos valstybėse ar JAV vidurio vakaruose.

– Tai galima sakyti, kad tai dažnas reiškinys, tik rečiau užfiksuojamas, nes sūkurys yra silpnas?

– Taip, tai labai silpnas reiškinys, ypač jei jis nepalietė žemės paviršiaus ir nesukėlė padarinių, kuriuos galėtų nustatyti draudimo kompanijos – pavyzdžiui, kad jis padarė vienokią ar kitokią žalą. Dabar kalbama, kad dėl šylančio klimato atmosferoje yra daugiau energijos, galinčios virsti sūkurių energija. Sūkurių gali būti ne daugiau, bet jie gali būti intensyvesni.

– Ar galime matyti tokių reiškinių vis daugiau?

– Prognozėse to numatyti negalime, nes tai mezo masto reiškinys – mažesnis nei vidutinio masto. Tokie maži reiškiniai klimato modeliais prognozuojami labai prastai, o jų patikimumas – menkas.

Pats stipriausias buvo 1981 metų gegužės pabaigoje Širvintų miestelyje, kai viesulas kilnojo ne tik stogo dangas, griovė sienas, bet pajudino ir traktorius bei sunkiasvorius automobilius.

– Kokie pokyčiai lemia, kad jie atsiranda dažniau?

– Turi būti didelis kontrastas. Pavyzdžiui, pirmadienį buvo gana dideli temperatūrų skirtumai, pasikeitė oras, bet ne taip stipriai. Be to, reikalingos ir kitos sąlygos – garų koncentracija bei sūkuringumas aukštesniuose atmosferos sluoksniuose.

– Ar tai yra klimato kaitos padarinys?

– Ne. Didesnis vandens garų kiekis atmosferoje gali būti klimato kaitos padarinys, tačiau visi kiti veiksniai gali būti labai atsitiktiniai.

– Kiek svarbus žmonių įsitraukimas ir dalijimasis tokiais vaizdais?

– Manau, kad tai galėtų prisidėti prie ankstyvo perspėjimo apie pavojingus meteorologinius reiškinius. Nors tokių reiškinių, kurie padarė žymią žalą ar lėmė aukas, Lietuvoje galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Pats stipriausias buvo 1981 metų gegužės pabaigoje Širvintų miestelyje, kai viesulas kilnojo ne tik stogo dangas, griovė sienas, bet pajudino ir traktorius bei sunkiasvorius automobilius.