A. Veryga: nei vaikai, nei ligoniai nebadauja

Rezultatas – skurdus ir menkavertis maistas. Artimiausiu metu bus tikrinamos ir ugdymo įstaigos. Pasak sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, ligoninėse galėtų pakakti ir to, kad maistas pacientams būtų tiesiog palankus sveikatai, tačiau, kalbant apie mokyklas ir darželius, svarbu pabrėžti ne tik maisto kokybę, bet ir valgymo laiką, trukmę, kultūrą ar vaikų mokymą patiems pasigaminti sau maisto.

Apie visa tai – pokalbis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ su sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga, gydytoja dietologe Jūrate Dobrovolskiene ir neformalaus judėjimo „Super Tėvai“ įkūrėju Simonu Urbonu.

– Ministre, ar iš tiesų Lietuvos vaikai ir ligoniai ligoninėse maitinami taip blogai?

A. Veryga: Priklauso nuo to, ko mes tikimės iš to maitinimo. Nei vaikai, nei ligoniai nebadauja.

– Bet ar tiktai tikimės, kad nebadauja?

A. Veryga: Manau, kad seniai praėjome tą etapą, kada žmonėms valgant užtekdavo tik nebadauti ir patenkinti tik baltymų, riebalų, angliavandenių ir kalorijų poreikį. Visa tai kaip ir patenkiname, bet dabar atėjo toks laikas, kai turime pasirūpinti, kad maistas būtų sveikatai palankus – toks, kuris padėtų sveikti, vaikams – sveikai augti ir nežalotų. Jei vertintume šia prasme, tokio maitinimo mes praktiškai nelabai turime. Bet anksčiau tokio tikslo ir nekeldavome.

Galų gale ligoninėje gulima santykinai neilgai. Bet problema yra mokyklose ir darželiuose, kur vaikai maitinasi daugybę metų ir valgo kiekvieną dieną.

– Kuo jūs tai aiškinate, kad didžiojoje dalyje tų patikrintų gydymo įstaigų nustatyta, kad yra menkavertis, prastas maistas. Ar pacientai nekelia aukštesnių reikalavimų, ligoninių vadovai nemato problemos?

A. Veryga: Greičiausiai žmonėms maistas ligoninėse nėra pagrindinis dalykas. Jie atvažiuoja gydytis, jie pirmiausia kreipia dėmesį į tai, kokią pagalbą jiems suteikia gydytojai. Maistas jau iškyla po to, kai žmogui truputį gal lengviau pasidaro. Galų gale ligoninėje gulima santykinai neilgai. Bet problema yra mokyklose ir darželiuose, kur vaikai maitinasi daugybę metų ir valgo kiekvieną dieną. Manau, mes tiesiog sau nekeldavome tokio tikslo, kad tas maistas būtų sveikatai palankus, ir manydavome, kad užtenka, kad žmogus pavalgo, nenusibadauja ir to lyg, galvodavome, gana. Manau, kad turėt būti kitaip.

– Pone Urbonai, jūs buvote vienas iš pirmųjų, vienas garsiausiai viešoje erdvėje pradėjusių piktintis tuo, ką jūsų vaikai valgo darželyje. Kiek žinau, ir pats bandėte valgyti tai. Kaip atrodo tas meniu darželiuose ir kokie buvo jūsų įspūdžiai?

S. Urbonas: Pirmiausia noriu padėkoti, kad po 28 metų pradėjome daryti pirmus žingsnius, spręsti šią problemą, bent atsižvelgti į tėvų norą.

Mes padarėme akciją, paprašėme tėvų siųsti visų darželių meniu. Gavome 290 darželių valgiaraščių. Tai yra turbūt pusė Lietuvos darželių.

– Kas juose dominuoja?

S. Urbonas: Dominuoja batonas. Yra vietų, kur, įsivaizduokit, per dieną vaikas gauna šešis gabaliukus batono. Aš jau nekalbu apie tragiškus pusryčius, kur yra grikiai su baltu padažu ir spirgais ant viršaus, kad būtų visiškai pritraukta prie kalorijų normos. Tai apkepęs, prastas maistas. Net nekalbu, kaip jis priimamas. Ten neretai dirba nekvalifikuoti žmonės. Įsivaizduokit, atveža maistą penktadienį, priima sandėlininkas ir žiūri, kad sekmadienį baigia galiojimas, ir jis net nežino, kad gali kažką padaryti, gali nepriimti, ir jis jį priima. Pirmadienį vaikai tai gauna ant stalo. Man tai yra baisu. Bet aš mačiau tik valgiaraščius.

– Bet ir maistą pats ragavote.

S. Urbonas: Man jis yra prėskas. Mano vaikai išvis valgė kitaip. Darželyje įvyko reformos ir jie pradėjo valgyti dešreles, ko nebuvo pas mus namie. Tai yra tas nesusikalbėjimas tarp įstaigų ir tėvų, bendro požiūrio neturėjimas, kas yra sveikas maistas. Aš vienaip manau, darželio virėja mąsto kitaip, direktorė – dar kitaip. Norėčiau, kad dalis tėvų galėtų įsitraukti į visa tai, nes tai yra labai svarbu.

– Ponia Dobrovolskiene, gal viena iš problemų ir yra tai, kad mūsų visuomenėje supratimo apie sveiką mitybą, apie tai, kad kas sveika, gali būti ir skanu, trūksta, ir vis dar žiūrima pirmiausia į patiekiamo maisto kaloringumą, o ne į sudedamąsias dalis ir maistingumą, į tai, kad tai būtų sveika.

J. Dobrovolskienė: Turiu pastebėti, kad be kalorijų, baltymų ir angliavandenių mes išvis negalime pradėti kalbos. Ta dalis turi būti reglamentuota, ką mes darėme labai nuosekliai nuo 1998 metų, bent jau Lietuvos dietologų draugijoje buvau ir viceprezidentė, ir valdybos narė dabar esu, mūsų iniciatyva ministerija buvo nuolat raginama atnaujinti medicininę normą nr. 30, 1998 metų. Tai buvo dokumentas, reglamentuojantis ne tik maistinę sudėtį, bet taip pat ir maisto produktus, kurie yra sveikatinantys, kurie rekomenduojami ligoniams.

Yra padaryta didelė spraga, nežinau kieno. Nėra to dokumento, kuris reglamentuoja. Taip iš karto įsijungtų ir aukščiausios rūšies kruopos, įvairiausia mėsa, žuvis, o ne vien kažkokios ašakos. Tai labai svarbu. Dėkoju visiems tėveliams, kurie pradėjo nuo savo brangiausio turto – savo vaikų sveikatos. 

Mūsų ligonių situacija yra tokia, kokia yra. Laukiame ne tik kaloražo, ne tik baltymų, riebalų ir angliavandenių, bet ir to krepšelio, kuris leistų pirkti ne pigiausius produktus. Jau 10–15 metų mes buvome garsiakalbį įjungę, kad ne mažiausia kaina turi laimėti viešuosiuose pirkimuose, o specialistai turi įvertinti, kas yra patiekiama, o tai būdavo visiškai atmetama.

– Ponia Dobrovolskiene, gal tai yra šiek tiek ir fantazijos, meilės savo darbui klausimas – iš tos pačios mėsos, bulvių, daržovių galima pagaminti ir neskaniai, ir skaniai. 20 virėjų turi pagaminti 700-ams žmonių, ir tas krūvis yra didelis, tad su laiku tu atbunki ir nelabai galvoji.

J. Dobrovolskienė: Manau, kaina yra vienareikšmiškai svarbi. Kai buvo paskelbta, kad už 1,70 euro galima maitinti... Tai vienas iš svarbiausių faktorių, kuris nulemia tą produktą, kuris yra naudojamas tai košei virti, kuri tiesiog limpa...

Apie valgymą įprastiniu metu dietologija tyli, nes neturi jokių svertų. Ministerijai reikėtų padėkoti viena, kad ligoninėse jau turime dokumentus, reglamentuojančius klinikinę mitybą, ir tikrai finansavimą turime. Tai reiškia, kad įvairiais intraveniniais tirpalais, reikalui esant, pacientai yra maitinami, ir tai yra labai didelis žingsnis.

O kalbant apie vaikų mitybą – manau, kad yra toks vėjas, kuris nuneš daugelį senų tiltų, ir tai yra tik pačių pacientų, tėvelių dėka. O kad viskas keičiasi į geresnę pusę, tai čia yra faktas.

– Ministre, gal vienas iš raktų gali būti ir konkurencijos didinimas tarp tų įmonių, kurios teikia maitinimo paslaugas? Nes iš esmės rinkoje dabar dominuoja keturi dalyviai, pora išvis turi 30 procentų rinkos. Ir tuo pačiu gal svarbus stiprinimas, kad pačios gydymo ir švietimo įstaigos gamintųsi maistą pas save? Nes ir jūsų tikrinimai parodė, kad dažnai būna šiek tiek kokybiškesnis maistas ten, kur gaminasi patys.

A. Veryga: Matote, čia yra daug dedamųjų. Ir gal reikėtų atskirti, apie ką mes norime pakalbėti. Viena yra ligoninės, gydymo įstaigos, kita yra švietimo ir ugdymo įstaigos.