Vartotojų gynėja profesine liga neserga

Vartotojų gynėja profesine liga neserga

Vartotojų teisių gynėjai prieš ketvirtį amžiaus kovo 15-ąją pradėtą minėti Pasaulinę vartotojų teisių dieną savo profesine švente linkę vadinti nedrąsiai.

Sulaukia racionalizatorių

Lietuvoje jau tapo įprasta, kad šiai progai skiriamos specialios švietėjiškos paskaitos, įvairūs renginiai, kurių metu žmonėms siekiama paskleisti dar daugiau vertingos informacijos apie jų teises.

„Manau, ši diena turėtų būti skirta vartotojams, o mums, jų gynėjams, veikiau tiktų profesinės šventės pagal kiekvieno mūsų veiklos sritį – juk yra ir baldininkų, ir prekybos darbuotojų diena bei daugelis kitų. Turbūt galėtume švęsti kasdien ir net po keletą kartų“, – juokavo Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos Klaipėdos skyriaus vedėja Raimonda Bučinskienė.

– Gerbiama Raimonda, jūsų tarnybos darbuotojams neretai tenka susidurti su konfliktiškai nusiteikusiais žmonėmis, tad turbūt kai kada neišvengiamai tenka patapti ir psichologais?

– Be abejo, stengiamės neparodyti susierzinimo, net jei akivaizdu, kad vartotojas neteisus ar kelia nepagrįstus reikalavimus. Natūralu, kad į mus besikreipiantys žmonės yra pikti, suirzę, nes jau ateina sukonfliktavę su pardavėju ar paslaugos teikėju. Viena iš vartotojų teisių – būti išgirstam. O pas mus dažnai ateina žmonės, kurie nesulaukė, kad juos išklausytų. Pakanka tik duoti patarimą, ir problema gali būti išspręsta. Manau, jei paslaugų teikėjai ir pardavėjai būtų labiau lankstūs, paslaugūs, daug jų klientų pas mus neateitų.

Šiandien ypač aktuali ir pagyvenusių žmonių problema – juk technika dabar labai sudėtinga, ją sunku įvaldyti. Štai pabandykite rasti tokį radijo imtuvą, kuris turėtų paprastą valdymo rankenėlę, kad pagyvenusiam žmogui nereikėtų sukti galvos dėl visokių mygtukų, pultelių. Nepajėgdami įvaldyti tokios technikos vyresnės kartos atstovai mano, kad gaminys yra nekokybiškas.

Pasitaiko ir tokių atvejų, kai pardavėjas, norėdamas įbrukti prekę, suteikia gaminiui tokių savybių, kurios jam nebūdingos. Beje, mes turime net tokių aktyvių vartotojų – racionalizatorių, kurie pasiūlo, kuo būtų galima papildyti vieną ar kitą daiktą, kaip jis turėtų geriau veikti.

Savęs ginti neteko

– Ar jūsų darbo praktikoje yra pasitaikę kurioziškų atvejų?

– Kaip vieną tokį ryškesnį atsimenu istoriją su gana brangiu kostiumu. Jį žmogus pirko vestuvėms ir po vieno karto dėvėjimo išdilo kelnių tarpkojis. Vartotojas buvo įsitikinęs, kad tai nekokybiškas gaminys, tačiau pardavėjas su tuo nesutiko ir argumentavo, kad pirkėjas daiktą netinkamai naudojo. Prisipažinsiu, man sunku būtų suprasti, kaip galima netinkamai arba ne pagal paskirtį naudoti kelnes. Ir štai po tyrimų Tekstilės institute gavome atsakymą, kad audinys tokiam gaminiui yra per silpnas. Ši paslauga gana brangi, tad pardavėjas turėjo nemažai nuostolių – reikėjo ne tik grąžinti pinigus pirkėjui, bet ir užmokėti už tyrimus.

– Ar pati jaučiate serganti profesine liga? Gal tenka pasinaudoti savo žiniomis, ginant savo, kaip pirkėjos, vartotojos, teises?

– Asmeniškai savęs ginti neteko. Kai perku daiktus, tokius kaip batai ar drabužiai, vadovaujuosi nuostata, kad jie ilgainiui nusidėvi, ir neieškau priekabių. Beje, neretai pagal orą galiu spręsti, kokių sulauksime skundų – pavyzdžiui, jei šlapdriba, būtinai pasipils pretenzijos dėl avalynės, kad ji praleidžia vandenį, kad šąla kojos. Pagal mūsų teisės aktus pardavėjams apie avalynę reikia pateikti labai nedaug informacijos. Toliau – jau vartotojo pareiga tuos batus prižiūrėti ir tausoti. O kartais mums atneša tokius nudėvėtus, turbūt mėnesiais nevalytus batus.

Neįtinka ir pirkėjams

– Gal jums tiesiog niekada nėra tekę įsigyti nekokybiško daikto?

– Na, negalėčiau taip sakyti. Bet man atrodo kažkaip nepatogu naudotis savo teisėmis. Tačiau šeimos narius visada mielai pakonsultuoju.

Esu tokia pat pirkėja, rinkos dalyvė, kaip ir visi kiti vartotojai. Tačiau prieš įsigydama daiktą pirmiausia stengiuosi išsiaiškinti, ar daug žmonių tokio tipo gaminiais skundėsi, pasikonsultuoju su savo kolegoms. Ši informacija man padeda geriau orientuotis. Štai perkant buitinę techniką man ypač svarbu, kad gamintojas būtų ne iš Kinijos, o Europos Bendrijos šalių.

– Bendraujate ne tik su vartotojais, bet ir su ta kita puse – pardavėjais, gamintojais. Ar iš pastarųjų savo atžvilgiu nesulaukiate kreivų žvilgsnių?

– Sulaukiame panašių vertinimų ir iš vienų, ir kitų. Pavyzdžiui, pardavėjai, gamintojai įsitikinę, kad mes visada ir bet kokiu atveju palaikome tik vartotojų pusę. Tačiau tie žmonės, kurių skundai nepagrįsti, o tokių yra apie trečdalį, linkę manyti, kad mes giname verslininkus, o ne juos. Turbūt tie, kurių prašymus patenkiname, sakytų, kad mes giname vartotojų teises. Tačiau mums bet kokioje situacijoje svarbiausia išsiaiškinti, kas išties yra teisus.

Iš prigimties – baldininkė

– Ar vartotojų teisių gynėjams privalus koks nors specialus išsilavinimas?

– Tai turėtų būti žmogus su aukštuoju techniniu išsilavinimu. Apskritai pasaulyje yra apie 60 tūkst. pavadinimų gaminių, bet turbūt tiek įvairių sričių kontroliuojančių specialistų valstybė negalėtų išlaikyti, o ir vargu ar jų tiek atsirastų. Mūsų tarnyba kontroliuoja didžiąją dalį gaminių, kurie rinkoje turėtų būti saugūs. Tokių yra 26 grupės. Pati baigiau Kauno politechnikos institutą – tuo metu buvo labai populiaru į jį stoti. Pagal išsilavinimą esu medienos apdirbimo technologė. Abu su vyru, baigę tą patį institutą, gavome paskyrimą į Šiaulius.

Tačiau čia mums nepavyko susirasti gyvenamojo ploto – nei bendrabutyje, nei išsinuomoti. Kadangi mano vyras – klaipėdietis, apsisprendėme vykti į uostamiestį. Čia ėmiau dirbti Klaipėdos baldų fabrike. Taigi iš prigimties esu baldininkė, beveik visą gyvenimą kontroliavau baldų kokybę. Dabartines pareigas užimu aštunti metai – nuo tada, kai buvo įkurta mūsų inspekcija. Kiek buvo reorganizacijų, iš vienos įstaigos pereidavau į kitą, bet savo darbo pobūdžio neišdaviau. Man atrodo, kad būtent šį darbą aš geriausiai ir moku dirbti. Tad galėčiau sakyti, kad esu pakankamai pastovi.

– Tačiau bent jau iš gimtųjų vietų persikelti gyventi į visai kitą Lietuvos kraštą nepabūgote?

– Pagal mano specialybę Šakių rajone nebuvo ką veikti, o čia buvo vyro gimtieji namai, tėvai, taigi visai neblogai. Klaipėdoje gyvenu nuo 1973 metų, čia jaučiuosi visiškai gerai ir manau, kad jau galiu save laikyti tikra klaipėdiete.

Atrado bendrų bruožų

– Ar žemaičių tarmė suvalkietei nepasirodė kietas riešutėlis?

– Aš ją labai greitai perpratau. Žemaičių šnekta man atrodo labai graži – susidaro įspūdis, kad šia tarme kalbantys žmonės juokauja, arba, kaip aš pasakyčiau, „šposija“. Labai dažnai įsijungiu paklausyti ir žemaitišką radijo laidą. O apskritai žemaičiai, mano akimis, turi tokį gerą bruožą – jie neskuba, nesiblaško, manau, kad tai artima ir mano charakteriui. Nesu staiga užsidegantis, o labiau linkęs viską ramiai apgalvoti, įvertinti žmogus.

– Ką jūsų gyvenime reiškia šeima?

– Sakyčiau, kad tai man yra viskas, svarbiausias dalykas. Norėčiau, kad jauni žmonės suprastų, kad kokius pagrindus padėsi jaunystėje, tokius turėsi ir senatvėje: ar galėsi džiaugtis darniais santykiais, puikiais vaikais, anūkais.

– Ar save jau galite vadinti močiute?

– Turiu vieną anūką, kuris gyvena Klaipėdoje. Jam dabar eina treti metai. Turiu dvi dukras, viena gyvena Kaune, yra baigusi Kauno medicinos universitetą, o šiemet turėtų užbaigti doktorantūrą. Jaunesnioji po studijų Kauno Vytauto Didžiojo universitete grįžo į Klaipėdą, šiuo metu darbuojasi „Sodroje“.

– Dukros užaugintos, anūkas – taip pat praaugęs, tad ir saviems pomėgiams turbūt laiko pakanka iki soties?

– Jeigu apie pomėgius būtumėte paklaususi prieš dvidešimt metų, būčiau pasakiusi, kad tai yra mezgimas. Nors tada buvo sunku gauti ir siūlų, ir mezgimo žurnalų, visa mano šeima buvo pasipuošusi mezginiais. Matyt, šiandien tokio poreikio nėra. Dabar didžiausia mano aistra – kelionės. Ir kai tik tokia proga pasitaiko, visada ja pasinaudoju, dažniausiai tam skiriamos atostogas. Nemažai teko keliauti po senąją Europą, žinoma, vilioja egzotiški kraštai. Tačiau šiuo metu labai norėtųsi pasižvalgyti po Latviją ir Estiją.