Vaiko teisių gynėją dirbti įkvepia padėkos žodžiai: jūs išgelbėjote mano gyvenimą

„Į skyrių atėjo jauna, graži moteris, susirado mane ir padėkojo. Atmintyje iškilo apsiverkusios paauglės portretas, kai prieš kelis metus atvykau į šeimą ir radau akivaizdžiai ilgą laiką girtaujančią mamą bei nelaimingą paauglę, kuri, žinojau, bėga iš namų, nesimoko. Mergaitę teko paimti iš nesaugios aplinkos. Tuomet buvo daug ašarų ir pykčio. Ir štai metai ėjo, mergaitė, padedama gerų ir rūpestingų žmonių, atsitiesė, patyrė mokymosi džiaugsmą, atrado save – gražų ir protingą žmogų“, – pasakoja šiuo metu Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Akmenės rajone patarėja dirbanti R. Ambražūnė.

Paaiškėjo, kad vaiko teisių gynėjai padėkoti atėjusi mergina paskyrė save tokiems pat gyvenimo nuskriaustiems vaikams, kokiu kažkada buvo pati – mergina dirba socialinį darbą.

„Mane ši ir daug kitų sėkmingų gyvenimo istorijų įkvepia, skatina, moko ir motyvuoja atlikti savo darbą dar geriau. Esu laiminga, kad pasirinkau dirbti vaiko teisių apsaugos sistemoje“, – sako Rūta.

Kai į vaiką sudedi pasitikėjimą, švelnumą, tai visada atsiperka, ne šiandien, ne rytoj, tačiau vaikui padovanotas gerumas kaupiasi jame ir kuo daugiau jis gauna, tuo daugiau išmoksta atiduoti.

Iš pradžių moteris dirbo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Šiaulių skyriuje, buvo gynėja. Laikui bėgant įgavo vis daugiau patirties ir šiandien ji – Akmenės rajono skyriaus patarėja. „Sekasi gerai, komanda puiki, visi myli savo darbą, jį išmano. Ką planuoju? Planuoju toliau ginti vaikus, padėti šeimoms, siekti, kad žmonės gyventų laimingi, nes tai, ką darau, yra mano pašaukimas“,  – įsitikinusi R. Ambražūnė.

Gerumą savyje atrado dar būdama vaikas

Kiek Rūta save atsimena, vis norėjo padėti silpnesniems, nuskriaustiems.

„Kol buvau maža, tai vis gelbėdavau gyvūnėlius. Visus laukinius kačiukus pašerdavau, silpnesnį nešdavausi namo ir slaugydavau. Tėvai, žinoma, nebuvo sužavėti mano gailestingumu, bet nedraudė. Mokykloje vis stodavau ginti silpnesnio, patiriančio skriaudą mokinio. Buvau kovotoja už gėrį ir tiesą. Kai įstojau į universitetą, vaikų dienos centre tapau savanore. Man vis atrodė, kad per mažai atiduodu savęs, žinojau, jog galiu daugiau. Aukojau laiką ir pajamas“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Tokios investicijos, esą, grįžta su kaupu – pasėtas gerumo grūdas auga vaikų širdelėse: „Kai į vaiką sudedi pasitikėjimą, švelnumą, tai visada atsiperka, ne šiandien, ne rytoj, tačiau vaikui padovanotas gerumas kaupiasi jame ir kuo daugiau jis gauna, tuo daugiau išmoksta atiduoti.“

Pagalbos būdų yra, tik reikia juos parodyti šeimoms

Rūta džiaugiasi ne tik laimingais užaugusiais vaikais, kuriems kažkada reikėjo pagalbos, bet ir jų šeimomis. Vaiko teisių gynėjams labai dažnai tenka padėti ne tik į bėdą patekusiam vaikui, bet ir jo šeimai.

„Atsimenu vieną jauną moterį, kuri augino vaikus toli gražu ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Moteris ir vaikai kentėjo nuo smurtautojo vyro, tačiau išeiti neturėjo kur – vyras uždirbo, išlaikė šeimą, namai taip pat buvo jo,  moteris neturėjo darbo, jokio užnugario ir atramos, todėl kentė smurtą. Tokio gyvenimo kaina buvo baisi. Šeimai patekus į Vaiko teisių apsaugos skyriaus akiratį, daug galvojau, kaip jai padėti. Kartu su kolegomis ir kitomis institucijomis ieškojome įvairių pagalbos būdų“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Pasak jos, neretai smurtą patiriančios moterys bijo, nesiryžta palikti smurtautojo, imtis iniciatyvos ir atsakomybės už geresnį savo ir vaikų gyvenimą. Taip įvyko ir šį kartą. Vaiko teisių gynėjams teko įdėti daug pastangų, kad įkalbėtų ir padrąsintų moterį keisti gyvenimą.

„Daug įdėjome pastangų, daug kalbėjome su šia moterimi ir ji, mūsų dideliam džiaugsmui, neatsisakė pagalbos, kibosi į ištiestą ranką. Aš, kaip vaiko teisių specialistė, dariau viską, kad moteris su vaikais pamatytų šviesesnį gyvenimą. Mums pavyko – ji rado drąsos pasitraukti iš aplinkos, kur smurtaujama, mokėsi, padėjome jai rasti pastogę, darbą. O su šita sėkme atėjo ir pasitikėjimas savimi. Moteris suprato, kad ji viską gali pati ir svarbiausią – gali auginti vaikus ramioje aplinkoje, kurioje nėra smurto“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Vaiko teisių specialistė sako kiekvieną kartą pradėdama dirbti su šeima, kurią ištiko krizė, tikinti, jog pavyks padėti: „Toks darbas – mano pašaukimas, kaip aš galiu netikėti. O kai tiki, gi negali nepasisekti“.

Gerumo išmoko iš savo šeimos

Rūta sako, kad darbe ją įkvepia teigiama gyvenimo patirtis – ypač pačios laiminga vaikystė.

„Visi vaikai turi teisę augti laimingi – šį žinojimą aš gavau, ko gero, nuo gimimo. Gimiau gerokai per anksti, mažutė ir silpna. Gydytojai mamai suteikė nedaug vilties, kad gyvensiu. Mano mama ir tėtis įdėjo labai daug pastangų ir meilės, kad aš augčiau sveika ir laiminga“, – pasakoja Rūta.

Moteris džiaugiasi, kad turėjo nepaprastai laimingą vaikystę. Nors augo mieste, tačiau turėjo ir kaimą: „Nuvažiuodavom ir visos vaikystės vasaros kvepėjo pievomis, sugrėbtu šienu, žydėjo ramunėmis, turėjo vyšnių ir žemuogių skonį. Mano vaikystė buvo žavi ir spalvota.“

Tačiau visų svarbiausia, pasak moters, kad ji turėjo puikius, mylinčius tėvus.

„Tėvų visada buvau suprasta ir palaikoma. Apie jokias „beržines košes“ mes su sese nė nebuvome girdėjusios. Neatsimenu, kad tėvai su mumis būtų kalbėję pakeltu balsu ar grubiai, visas problemas išspręsdavome ramiai. Mano tėveliai turi Dievo dovaną – išmintingai mylėti vaikus. Ir aš to mokausi, nešu šias pamokas ir patirtis į šeimas, kurios patiria sunkumų“, – sako vaiko teisių gynėja R. Ambražūnė.