Vaikai – mūsų ateitis: ar viską darome gerai?

Šokiruojantis įvykis

Vis rečiau skaitome skandalingas antraštes apie smurtą prieš vaikus, jų paėmimą iš šeimų. Tačiau vasara mirgėjo pranešimais apie dingusius ir po kelių dienų atsiradusius vaikus, kuriuos tenka gydyti, nes jie apsinuodijo alkoholiu ar nežinia kokiomis psichotropinėmis medžiagomis.

Gydytojai atvirauja kartais nežinantys, kaip išgelbėti nežinia ko prisivartojusį jauną žmogų, nes neaišku, nuo kokių medžiagų jis apsinuodijo. Tėvai gūžčioja pečiais, kad nesusitvarko su paauglišku smalsumu, kai savo kailiu norima patirti tai, kas draudžiama. O jauni žmonės aiškina, kad narkotikų nereikia ieškoti – jie patys atsiranda. Yra vietų, kuriose be problemų jiems parduodamas alkoholis, tik turėk už ką jo nusipirkti.

„Ji atrodė baisiai, apsivėmusi, apsišlapinusi, šiurpino ir tai, kad aiškiai matėsi, jog ji dar vaikas. Vėliau nukrito į savo vėmalus, pradėjo kažką gargaliuoti“, – Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė, tą vietą, kurioje pastebėjo leisgyvį vaiką, praeina kaskart, eidama po darbo į viešojo transporto stotelę.

Visame senamiestyje garsus prekybos centro kampas žinomas seniai – čia renkasi benamiai, valkataujantys girtuokliai ir panaši publika. Pro ten einant, visada susitraukia širdis, nes ir vaizdai, ir kvapas – kaip kokiame lauko tualete be durų.

„Tą pavakarę jokios geriančios ar besišlapinančios publikos tame siaurame žemės lopinėlyje nebuvo, bet priėjus arčiau pamačiau sėdinčią suglebusią mergaitę. Ją pastebėjau ne aš viena, šalia po truputį rinkosi iš darbo senamiestyje einantys praeiviai. Su vienu jaunuoliu nuėjome į prekybos centrą ieškoti apsaugos darbuotojo. Tas žmogus jau iš tolo pradėjo rėkti, kad šitą vaiką nuolat girtą išsiveža policija, kad jam mirtinai nusibodo ganyti tuos „narkomanus“ ir „alkoholikus“, kad policija jau nebenori važiuoti ir pan.“, – šios replikos tik patvirtino ankstesnius K. Mišinienės pastebėjimus apie šios vietos ypatumus.

Suluošintas matymas

Ne viskas taip blogai. Vienas iš susirūpinusių praeivių paskambino 112. Greitoji medicinos pagalba ir policija atvažiavo labai greitai. Stebėjusiems įsiminė, kad gydytoja su padėjėja tikrai tarsi atpažino mergaitę – tik susižvalgė abi, tuoj pasiguldė ją ant neštuvų ir įkėlė į greitosios pagalbos mašiną. Jauni policijos pareigūnai irgi rimtai elgėsi, kalbino leisgyvę mergaitę, pildė dokumentus.

„Smalsuolių būrelyje pastebėjau labai įdėmiai viską stebinčią jaunutę paauglę, pakalbinau ją. Pasirodo, kad ji pažįsta įvykio „heroję“. Ši yra šeštokė. Pastaruosius kelis mėnesius ji nuolat bėga iš namų, geria panašiose vietose iki apsivėmimo“, – K. Mišinienė neslėpė buvusi šokiruota sužinojusi mergaitės amžių – vienuolika metų.

Pokalbis su nepažįstamąja atskleidė platesnį paveikslą. Paaiškėjo, kad gelbėjimo operaciją stebi dar kelios už kampo pasislėpusios mergaitės. Jos bijo pasirodyti, nes čia policija, o jos girtos ir pavartojusios narkotikų.

„Sakau – tai blogai, kaip jos grįš namo, gal parodykime jas pareigūnams. Gal tik laiko klausimas ir pagalbą reikės kviesti toms dabar pasislėpusioms mergaitėms, – rūpinosi K. Mišinienė ir tęsė pasakojimą. – Mergaitė labai nustebo. Sako, kad negalima niekam pranešti, nes jas gi išveš tada. Dar bandžiau aiškintis, kur išveš, taigi blogiau negu dabar, jau tikriausiai nebus.“

K. Mišinienė per darbo KOPŽI metus girdėjo ne vieną ir ne dvi skaudžias moterų istorijas, kurio krito, kėlėsi, vėl krito, kabinosi į gyvenimą arba ritosi galutinai.

„Prisiminiau mūsų jau turimus kelis atvejus, kai paauglės svaiginasi, parsidavinėja, bėga iš namų. Joms neturi įtakos joks suaugusiųjų žodis, konkrečiai matome, kaip jos po truputį žlunga, o tėvai ar globėjai tik bejėgiškai stebi, verkia ir tyli, nes bus gėda, jeigu vaikus išveš. Esame dėl šių atvejų skambinę savivaldybių tarnyboms, vaiko teisių specialistams, – KOPŽI vadovė prakalbo apie Lietuvoje veikiančius socializacijos centrus, kur vaikus būtų galima apgyvendinti ir atitraukti nuo blogą įtaką darančios aplinkos. – Visi tik pastato akis , „jūs ką, žinote, kaip sunku yra patekti į socializacijos centrą, niekas neleis mūsų vaikų ten išvežti“. Esame skaitę paskaitas mergaičių socializacijos centre, radome ten jas tris, o namai pastatyti didžiausi, gali dirbti su 24 mergaitėm. Direktorius sako, investuota šeši mln. eurų į pastatus, o vaikų nėra.“

Pavojus: anot A. Vežbavičiūtės, daugėja alkoholio ir narkotikų vartojimo atvejų, o tai darančiųjų amžius jaunėja. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Neįveikiamas barjeras

Lietuvoje veikiančių dviejų socializacijos centrų steigėja yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM). Centrai veikia kaip valstybinė bendrojo ugdymo mokyklų grupei priskirta specializuota įstaiga, skirta delinkventinio elgesio mokiniams, kuriems paskirta vidutinės priežiūros ar auklėjamojo poveikio priemonė.

Kauno miesto savivaldybės administracijos patarėja, Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Sigita Šimkienė situaciją, kai reikia ištraukti vaikus į šviesą ir pasistengti įtikinti, kad gyvenimas gali būti ir kitoks – be bėgimo iš namų į landynes, girtuoklysčių, narkotikų, žino ir iš patirties, ir iš įvairių dalyvavimų grupėse, komisijose ir kitose veiklose.

„Turime gerų pavyzdžių, kai pabuvę socializacijos centruose nepilnamečiai pasikeičia, išmoksta naujų įgūdžių ir pakeičia savo mąstymą. Deja, jų nėra daug. Nėra daug ne todėl, kad tie vaikai ten būdami vėliau grįžta prie senų įpročių, o viena iš priežasčių, kad nedaug vaikų ten ir patalpinama“, – sako S. Šimkienė.

Prieš patalpinant vaiką į socializacijos centrą, tam turi pritarti Nacionalinė švietimo agentūra, esanti ŠMSM žinioje. Speciali komisija, sudaryta iš įvairių specialistų – švietimo, sveikatos ministerijų, vaiko teisių tarnybos, psichologų, peržiūri visą medžiagą ir teikia išvadą.

„Labai dažnai komisija nepritaria. Jei komisija pritaria, vietinė savivaldybė gali toliau kreiptis į teismą ir prašyti jo leidimo, kuris taria paskutinį žodį. Sunku įveikti Nacionalinės švietimo agentūros barjerą. Komisija nekalba nei su vaiku, nei su tėvais, jie vertina tik pateiktą rašytinę medžiagą. Jų atsakyme dažnai būna nurodyta, kad savivaldybė dar neišnaudojo visų priemonių vaikui ir šeimai padėti“, – pastebi S. Šimkienė.

Būtent dėl komisijos nepritarimo socializacijos centruose yra mažai vaikų. Iš dalies komisija teisi. Vaiko atitraukimas nuo namų, šeimos – visada yra trauma. S. Šimkienė svarsto, kad galbūt savivaldybės pačios tokiems vaikams galėtų kurti specialias paslaugas, priemones, mažas įstaigas. Galėtų, tačiau problema yra tame, kad tokių vaikų yra nedaug ir tada nėra vietinės valdžios pritarimo, lėšų, iniciatyvos, kad kas nors tuo užsiimtų.

Gal pasiseks išgyventi

Tačiau kai pavojaus varpais skambinama dėl alkoholio ir narkotikų, regis, turėtų būti išnaudojama menkiausia galimybė, atitraukti vaiką iš žudančias viliones suteikiančios aplinkos.

„Labai trūksta pagalbos nepilnamečiams priklausomybių atveju. Lietuvoje yra priklausomybių ligų centrai, kuriuose yra padaliniai nepilnamečiams – Kaune ir Vilniuje. Klaipėdoje tokį padalinį tik planuojama atidaryti. Vietų tuose padaliniuose yra mažai, – tęsia S. Šimkienė. – Mes susiduriame su problema, kai kokias nors medžiagas vartojantį vaiką su šeimos nariais, su specialistų pagalba įkalbiname, kad jis sutiktų gydytis dėl priklausomybės, užsiregistruoja vizitui, po kurio galėtų prasidėti stacionarus gydymas, tačiau iš vaiko turi paimti sutikimą keturiolikos dienų gydymui. Ir staiga, nors viskas namuose jau buvo aptarta, sutarta, vaikas pareiškia – ne. Tada medikai fiksuoja, kad vaikas atsisakė ir išleidžia visą komandą namo toliau kapstytis nesibaigiančiame liūne.“

Įstatyme yra numatyta, kad ši paslauga gali būti suteikta tik asmeniui sutikus, nesvarbus, kad asmuo dar nepilnametis. Šie teisės aktai yra ES lygmens, kitaip būtų prievarta, o jos negalima taikyti. Tačiau atsisakymų pasekmės kartais būna ir tragiškos.

„Kolegės istorija iš vienos konferencijos: mano vaikas, taip mes vadiname tuos kuriems prireikia mūsų pagalbos, buvo nuvežtas į priklausomybės ligų centrą ir pasakė „ne“. Grįžęs tiek prisivartojo, kad iškeliavo anapilin. Ji paklausė: „Ar tokiu būdu mes priimame sprendimą vaikui numirti?“ Po šio pasakojimo įsivyravo tyla, – S. Šimkienė įsitikinusi, kad svarbu ne tik paklausti, o tai padaryti taip, kad tas klausimas motyvuotų priimti pagalbą. – Jei mes negalime pasiūlyti vaikui pagalbos, jeigu mes negalime pasistengti, kad ta pagalba būtų priimta ir prieinama, kas tada? Važiuok namo, gal pasiseks išgyventi, o jeigu ne – numirsi.“

Ar tokiu būdu mes priimame sprendimą vaikui numirti?

Žinojimas ramina

Pagalbos galima sulaukti, tik ne visada ji priimama. Grįžkime į pradžią – apie leisgyvę mergaitę. Kauno policija informavo „Kauno dieną“, kad šis atvejis jiems yra žinomas, informacija perduota Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos skyriui. Su vadove Andželika Vežbavičiūte kalbėjome ne konkrečiai apie šį atvejį, nes patikino, kad mergaitė tikrai nepalikta likimo valiai, tačiau apskritai apie problemą, apie vis dar egzistuojančią baimę pranešti, nes „išveš“, apie pagalbą, ar jos pakanka, ar ji tinkama, kad mūsų ateitis – vaikai, kiltų, o ne ristųsi žemyn.

„Ko nežinome, to ir bijome. Informacijos žinojimas yra labai svarbu. Mes vaikams pasakome, kokie yra problemos sprendimo keliai, pasakome, kas bus jei spręs tą problemą ir kas jeigu ne. Išaiškiname teisinę atsakomybę ir tai nėra gasdinimas, tai yra informacijos suteikimas, vaikai turi žinoti, kad sprendimai yra ir jų rankose. Ta mergaitė tikrai nepalikta likimo valiai. Tikrai ne, bet keliai yra nelengvi“, – anot vedėjos, besisvaiginančių vaikų daugėja, jų amžius jaunėja.

Vaiko teisių apaugos tarnyba, anot A. Vežbavičiūtės, susiduria su požiūriu, kai paskambina dėl kokių nors bėdelių, tėvai klausia, „tai ar jau paimsite“: „Net juokinga, kai toks klausimas iškyla dėl to, kad vaikas kažkiek pamokų praleido, pasimušė su kitais. Dėl ko turėtume paimti? Mes žiūrime, kaip situaciją vertina tėvai, ar yra tiek, kiek žinome, ar yra didesnės problemos. Vis kartoju – vaiko paėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė, kai vaikui yra nesaugu.“

Kaip reikėtų elgtis, kai trijų dienų vaikelio mama su sunkiu girtumu aiškina, kad jai nereikia pagalbos? Tikėtina, net ir ne specialistui akivaizdu, kad reikia, kad apsvaigusi mama nesusivokia, kokia yra atsakomybė. „Trijų dienų vaikelis, o girta mama sako, kad pagalbos nereikia. Čia jau ne pasirinkimas, čia jau mes sakome, kad reikia“, – kraštutinių priemonių priežastį išskiria A. Vežbavičiūtė.

Vedėja metė akmenuką ir į žiniasklaidos daržą: „Žiniasklaida irgi atliko ne patį geriausią vaidmenį, kai po 2018 m. reformos viešino istorijas, kuriose buvo labiau emocijų kurstymas, o ne tiriamoji žurnalistika. Be to, pastebėjau, kad galiu papasakoti, kiek nuveikta, kas padaryta dėl šeimos, žinoma, laikantis asmens duomenų apsaugos, bet mano pasakojimą sudėlios taip, kaip reikės emocijoms pakurstyti. Bet dabar kelią su žurnalistais irgi matome jau pasikeitusį, jau einame pasitikėjimo keliu. Rūpi skleisti visuomenei žinią.“

Padės motyvacija

Trijų dienų kūdikis girtos motinos rankose ir girta, iš namų bėganti vienuolikmetė – labai skirtingi atvejai, bet yra ir sąsajų. „Turime dvi situacijas, kada pabandė, suprato, tėvai skyrė dėmesį ir nėra tęstinumo. Kita situacija, kai pabandė ir tęsia. Tėvų įtakos taip pat yra du variantai, kai ji buvo ir paauglystėje kažkur dingo, atsirado duobė ir vaikai nustebina pasirinkę sunkių išbandymų kelią – narkotinės medžiagos, alkoholis. Tokiais atvejais turime daugiau vilčių, nes tėvai yra stipri jėga, kuri ieškos pagalbos būdų. Kitas variantas, kai patys tėvai yra rizikos grupėje dėl alkoholio, kuriems teikiamos paslaugos, bet efekto nėra. Vaikai yra šeimos modelis, jie perima tą modelį. Tokiais atvejais iš tėvų sunku kažko tikėtis ir be pašalinio įsikišimo nebus rezultato“, – dažniausiai pasitaikančius modelius mini A. Vežbavičiūtė.

Vaikų teisių gynėjų tikslas išsiaiškinti, ar šeima geba spręsti problemas ir juos reikia tik nukreipti ar jau reikia specialistų įsikišimo. „Mes turime atvejų, kai vaikas jau buvęs komoje, atrodo tikrai turėtų pasimokyti, berods, penkiolikos metų mergaitė, ir vėl prie to paties grįžo“, – skaudžiais atvejais vedėja ragina kreiptis patiems pagalbos, nelaukti kada situacija bus nebevaldoma.

Tačiau svarbiausia vaiko motyvacija – kaip sumotyvuoti, kad vaikas priimtų pagalbą. Taip, tėvai dažnai sako, kad mes jau patys nebesugebame su vaiku susikalbėti ir nežinome ką daryti. Kad vaiką, paauglį sumotyvuoti yra iššūkis. Tai jokia paslaptis. Jie juk sako „čia ne bėda“, aš tik pabandžiau.

„Paaugliui neveikia „taip reikia“, veikia kūrybiškumas, ieškant kelio į jo širdį ir protą. Man norisi eiti atgal ir žiūrėti į laiką, kai vaikas buvo mažas, kai tėvai buvo didžiausi įtakos darytojai, suprantantys, suvokiantys, kad šešeriais pirmaisiais vaiko gyvenimo metais – meilė ir rūpestis yra turtas, kuris padės atkentėti paauglystės laikotarpį, nepaisant to, kad paauglystės metu vaikas gali nustebinti, bet ankstyvojoje vaikystėje sudėtas stiprus pamatas, tereikia pakentėti ir paauglys suvoks, grįš į tinkamą kelią“, – įsitikinusi A. Vežbavičiūtė.

Vaiko teisių apsaugos skyrius pagalbos neteikia. Tai daro socialiniai partneriai. Koordinuotai tiekiama pagalba, kai kartu su visa šeima sėda įvairių sričių specialistai ir pagal problematiką žiūri, ką gali pasiūlyti. A. Vežbavičiūtė neskuba siūlyti, anksčiau paminėtų, milijonus valstybei atsiėjusių, socializacijos centrų. Anot jos, socializacija yra kraštutinė priemonė į nusikalstamą veiką linkusiems vaikams, kai išbandyti visokie keliai nebeveikia.

„Socializacija yra tam tikra atskirtis. Yra berniukų ir mergaičių centrai, kuriuose veikiama per elgesio keitimo programą. Pasaulyje veikiančių socializacijos centrų programos man labiau patinka. Tai labai specifiški, viską išbandę vaikai. Turi būti labai stiprūs specialistai dirbantys su jais. Kartais tai būna apsauga pačio vaiko nuo rizikų, kuriose jis gyvena arba nuo kitų vaikų, kad jis nenuskriaustų jų. Socializacijos centrai reikalingi kai yra labai didelės elgesio problemos ir polinkis nusikalsti“, – įsitikinusi ji.