Vacys Lekevičius ramybę randa „Rūgpienių kaime“
Šeštadienio interviu apie futbolą, šeimą ir laisvalaikį
Nors Klaipėdos „Atlanto“ futbolininkai tokio prasto sezono kaip šiemet jau daug metų nėra turėję, klubo direktorius ir vyriausiasis treneris Vacys Lekevičius optimistiškai žiūri į kitus metus. Ekscentriškasis treneris nevengia žiniasklaidininkų, jei suklysta, linkęs pripažinti ir savo klaidas. Tačiau ne vien futbolu gyvena buvęs greitojo reagavimo būrio „Aras“ vadas. Šiandien jis paniręs ir į kaimo turizmo verslą, širdį ramina gyvūnų būryje, o neseniai į šeimą priėmė berniuką iš daugiavaikės šeimos.
Rezultatai ir nuotaika
- Ar rungtynių rezultatai atsiliepia nuotaikai?
- Žinoma. Ilgai persekioja slogi nuotaika. Iki kitų rungtynių. Net ir šiandien negaliu pamiršti Lietuvos futbolo taurės pusfinalio varžybų, kurias namie 0:1 pralaimėjome Vilniaus „Vėtrai“. Vakar prieš treniruotę išsirikiavusių futbolininkų dar kartą paklausiau, kodėl ne mes rytoj žaisim taurės finale.
- Nesėkmė su „Vėtra“ buvo antroji bėda. Kaip neprisiminti UEFA taurės varžybų su Velso komanda, kai kelialapį į kitą etapą apmaudžiai atidavėme „Rhyl“ komandai.
- Pergalė prieš šią komandą būtų suteikusi žaidėjams papildomą impulsą žaisti, vyrai ir aš būtume tapę labiau pasitikintys.
Nežinau, kas užsėdo ant mūsų – šįmet viskas prieš mus. Velso žaidėjai įmušė įvarčius namie, kai neturėjo įmušti. Klaipėdoje nepasisekė su teisėju, išvarė vieną mūsiškį. Nors ir laimėjome žaisdami dešimt žaidėjų, tačiau turėjome pasitraukti iš turnyro.
Nesėkmingas sezonas
- Ką gali pasakyti apie nesėkmingą „Atlanto“ sezoną?
- Dešimt taškų „įmerkėme“ „Šilutei“, keturis – „Nevėžiui“. Pridėkime šiuos taškus prie turimų ir būtume kartu su „Vėtra“.
Visos bėdos prasidėjo nuo stadiono remonto, kai, neturėdami kur žaisti, pradėjome blaškytis po Lietuvą ir prarasti taškus. Tai, kad iš komandos išėjo vyriausiasis treneris I.Pankratjevas, irgi buvo ne į gera.
Bandžiau kažką keisti, griebiausi vyresniųjų žaidėjų, tačiau „veteranai“, pasirodo, atvažiavo tik praleisti laiką.
Maniau, kad taurę tikrai laimėsime.
- Šįmet ant to paties grėblio vėl lipai. Jau praėjusiais metais sakei, kad reikia remtis savais žaidėjais, tačiau ir vėl į „Atlantą“ buvo pakviesta nemažai kauniečių.
- Viskas dėl to kvailo rezultatų vaikymosi. Dar kartą patyriau savo kailiu, kad reikia ugdyti jaunųjų klaipėdiečių patriotiškumą ir jais pasikliauti.
Perkami teisėjai
- Ar dar teisėjams komandos, kad laimėtų, siūlo...
- Šįmet kaip niekada anksčiau teisėjai nuperkami.
- Tačiau iš „Atlanto“ varpinės pavojaus signalo nesigirdėjo.
- Kai mes patys negalime išsikapanoti iš žaidybinės krizės, kai patys sergame, ko čia apeliuosi į neobjektyvius teisėjus.
Šiame čempionate buvo tik kelerios rungtynės, kuriose akivaizdžiai teisėjai tempė „Atlanto“ varžovus.
Šeimai neperteikia pykčio
- Kokia šiandien Vacio Lekevičiaus šeima?
- Pavydėtinai gera. Sūnus Arnas jau užaugo, išsikraustė gyventi atskirai. O kotedže Vingio gatvėje gyvename keturiese – aš, žmona Dainora, dukros – P.Mašioto vidurinės mokyklos dvyliktokė Roberta ir šeštokė Alma.
- Kaip šeima elgiasi, kai po rungtynių grįžta įniršęs tėvas?
- Žmona ir dukros supranta iš mano nuotaikos, kaip baigėsi varžybos. Kai bloga nuotaika, negadinu jos ir artimiesiems, nelendu prie jų. Sėdžiu vienas pats apačioje (pirmajame aukšte – Č.K.), mąstau, analizuoju. Visą laiką randu savo klaidų – tą žaidėją galėjau išleisti žaisti, to – neleisti. Po to užmiegu, atsibundu naktį - 3-4 valandą.
- Ką darai, kai komanda patiria skaudžią nesėkmę?
- Kuo greičiau važiuoju namo. Net gėda eiti alaus iki kiosko Vingio gatvėje. Pažįstami neleidžia praeiti: „Kas atsitiko „Atlantui“, Vacy“?
- Ar leidi savaitgalius su šeima?
- Taip, kaime.
Užsiėmė verslu
- Vacio Lekevičiaus kaimo sodyba su pirtimis - „Rūgpienių kaimas“ prie Minijos – didelė paslaptis?
- Jokios.
- Iš kur kilo mintis užsiimti kaimo turizmu?
- Prie Kvietinių kaimo stačiau sau namuką gyventi, o kaimynas, neįgalėdamas tęsti statybų, man pasiūlė pirkti jo turtą. Kai nupirkau, ėmėme kurti sodybą su pirtimis. Žmonai sekasi suktis šioje srityje, todėl aš tik atvažiuoju čia pailsėti.
Be to, „Rūgpienių kaime“ turiu keturis šunis, arklių, vištų, triušių.
Bet svarbiausia - jau eina trečias mėnuo, kai čia gyvena šeimos nariu tapęs Kęstukas. Aštuntokas berniukas gyveno sunkiai besiverčiančioje aštuonių vaikų šeimoje Gargžduose. Kai su klase lankėsi „Rūgpienių kaime“, įsikalbėjome, buvau nuvažiavęs pas jį, žiūriu, tikrai sunkiai verčiasi.
- Tačiau namukui kone ant Minijos kranto irgi reikėjo rasti lėšų. Iš kur tokie pinigai?
- Turėjome sodybą netoli mano gimtinės Šilutės rajone, Usėnuose. Ją man paliko senelė už tai, kad ją palaidočiau.
Atsargumo jausmas
- Koks tavo požiūris į žiniasklaidą, nes šalies laikraščiuose dažniausiai būni vaizduojamas blogiečiu?
- Negaliu sakyti, kad nerūpi. Kartais ji būna objektyvi, o kartais, kaip tais laikais, kai teisė, – rašo „į vienus vartus“ ir nieko tu nepapūsi. Nori pasakyti, kad ne taip, tačiau tavęs niekas neklauso.
- O kaip tau, Vacy, taip „sekasi“ nuolat įsivelti į įvairius konfliktus?
- Į įvykusius konfliktus skaudžiai reaguoju. Šiandien net bijau kur eiti. Atsiradęs savotiškas atsargumo jausmas, kad vėl ko nors neįvyktų, ko nors neprikrėsčiau. „Ar man, senukui, to bereikia“, - klausiu kartais savęs.
Naujausi komentarai