V. Kudirka – spalvinga asmenybė, atrakinusi Lietuvos širdį

Vincas Kudirka, kurio 160-ąjį gimtadienį pažymime, seniai yra tapęs chrestomatine asmenybe – Lietuvos tautinio atgimimo šauklys, "Varpo" leidėjas ir redaktorius, Lietuvos himno autorius. Tik mažai yra žinančiųjų, koks spalvingas, pasiaukojantis Lietuvai buvo šio žmogaus asmeninis gyvenimas.

Pasak sociologo, kultūrologo Vytauto Kavolio, V.Kudirka atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius to meto reikalavimus ir aistringai atliko savo istorinį vaidmenį.

Dešimtmetis tapo našlaičiu

V.Kudirka gimė Vilkaviškio apskrities Paežerių kaimo pasiturinčio ūkininko šeimoje paskutinę 1858 m. gruodžio dieną. Iš tėvo jis paveldėjo atkaklumą, iš motinos – meninius polinkius.

V.Kudirkos muziejaus vedėja Irena Zinkevičienė pasakojo, kad V,Kudirkos motina mirė, kai jam tebuvo dešimt metų. Beje, jis turėjo ir gerokai jaunesnę sesutę. Likęs našlys, jo tėvas vedė kitą moterį, kuri buvo vyresnė už savo įsūnį vos šešeriais metais. Vėliau V.Kudirka sulaukė dar keturių seserų ir dviejų brolių.

Paežerių mokykloje, Marijampolės gimnazijoje prasiskleidė įgimti V.Kudirkos meniniai ir intelektualiniai gabumai, charakteris. Jaunasis Vincas mėgo meną, šokius salonuose, domėjosi lenkiška kultūra. Baigęs šešias klases, tėvo verčiamas, 1877 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurioje lietuvybė buvo nuvertinta. Po poros metų V.Kudirka buvo pašalintas iš seminarijos. Kodėl? Oficiali priežastis – dėl pašaukimo stokos.

Užrakino tėvo širdį

Yra žinomi V.Kudirkos mokytojo Vinco Palukaičio, apie kurį anuomet Suvalkijoje sukosi lietuviška veikla ir kuris vėliau talkino V.Kudirkai žurnale "Varpas", prisiminimai. Pasak V.Palukaičio, Kudirka su cibe ( mergina, koketuojanti su klierikais) susipažinęs seminarijos sode ir jai parašęs odę. Užlipdytame voke nusinešęs ją į auditoriją ir pamokos metu laikęs atverstoje knygoje. Profesorius nučiupo tą laišką, perskaitė V.Kudirkos mylimosios adresą ir laišką įsidėjo į kišenę. Šio įvykio padariniu V.Kudirka iš dalies buvo patenkintas.

V.Kudirka buvo pašalintas iš seminarijos. Kodėl? Oficiali priežastis – dėl pašaukimo stokos.

"Odė atrakino man seminarijos kalėjimo duris, bet užrakino tėviškės duris ir tėvo širdį", – pasakojo V.Kudirka savo buvusiam mokyklos mokytojui V.Palukaičiui.

V.Kudirka, netekęs tėvo paramos, iš seminarijos Seinuose grįžo į Marijampolę baigti mokslų gimnazijoje. Pasak istoriko iš Vilkaviškio krašto Antano Žilinsko, Marijampolės gimnazijos mokinys atvykdavo vasaroti į Sokolupio dvarą, kur jis mokė dvarininko Florijonavičiaus vaikus Juozuką ir Stefutę. Kartą Florijanovičiai pakvietė vasaroti į dvarą ir giminaičio Olechovskio dukras Valeriją bei Sofiją. Apsukresnė Sofija netrukus susibičiuliavo su jaunuoju gimnazistu, bet simpatiškasis jaunikaitis mieliau rinkosi šeimininkų dukters Stefutės dėmesį. Neliko abejinga V.Kudirkos žavesiui ir Olechovskių Valerija, tačiau ji nesulaukė gimnazisto palankumo. Giliai širdyje paslėpusi savo meilę, ji vėliau ištekėjo už nemylimo dvarininko, o V.Kudirka, 1881 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, išvyko studijuoti į Varšuvos universitetą. Čia jis patyrė daug vargo, skurdo, bet nestokojo įprasto jam merginų dėmesio. Mat buvo elegantiškas, linksmas, iškalbus, grojantis smuiku, kuriantis eiles jaunuolis.

Prie partijų lopšio

Kaip rašė literatūros tyrinėtojas Juozas Lebionka, V.Kudirkos asmenybės portretą paryškina dviejų kilnių moterų siluetai. Vienos jos, Valerijos, bruožus dar tik apčiuopėme V.Kudirkai būnat gimnazistu. Antroji mergina, kurios gyvenime V.Kudirka paliko gilius pėdsakus, buvo Amelija. Su ja jis susipažino, studijuodamas Varšuvoje mediciną, pasirinkęs profesiją, leidusią jam po studijų pasilikti Lietuvoje.

Būsimasis gydytojas, Varšuvoje tapęs Artichovičių nuomininku, krito į akį jų dukrai gimnazistei Amelijai. Pasak A.Žilinsko, ji karštai pamilo jauną žavų kambario nuomininką iš Lietuvos. Nebuvo jai abejingas ir V.Kudirka, tačiau tuo metu jis jau turėjo kitą mylimąją – Lietuvą. 1883 m. pasirodė pirmasis "Aušros" numeris, tiesiog sukrėtęs V.Kudirką. Kaip jis pats vėliau kalbėjo, perskaitęs laikraščio pirmąjį numerį, pasijuto esąs lietuvis, laikė šį įvykį savo antruoju gimtadieniu. 1885 m. V.Kudirka parašė "Aušrai" savo pirmąjį lietuvišką nereikšmingą kūrinį – satyrinį eilėraštį "Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos".

V.Kudirka buvo pašalintas Varšuvos iš universiteto už socialistų literatūros vertimą ir net atsidūrė kalėjime. Tačiau tai nenumarino kovinės V.Kudirkos dvasios, o atvirkščiai – tapo savotiška jos provokacija. Kai 1887 m. V.Kudirkai pavyko grįžti į universitetą, jis jame įkūrė Varšuvos lietuvių studentų patriotinę draugiją "Lietuva", kurią galima laikyti mūsų politinių partijų lopšiu.

Liūdnas relikvijų likimas

V.Kudirka su bendraminčiais 1889 m. išleido pirmąjį "Varpo" žurnalo numerį. Jį redagavo laikydamas baigiamuosius egzaminus universitete. "Varpas" buvo literatūros, politikos ir mokslo žurnalas, spausdintas Tilžėje ir Ragainėje. Nuo 1890 m. greta "Varpo" V.Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis "Ūkininkas". "Varpo" leidyba ir pražydusi meilė Lietuvai išskyrė Ameliją su V.Kudirka. Beje, 1892 m. pavasario dienos V.Kudirkai Tilžėje, kur jis vyko "Varpo" reikalais, buvo lemtingos – nuvargęs susmuko ant laiptų, iš plaučių pirmą kartą prasiveržė kraujas.

Anot A.Žilinsko, Varšuvoje likusi Amelija labai išgyveno išsiskyrimą su V.Kudirka, tačiau ilgainiui ištekėjo ir Antrojo pasaulinio karo sūkuryje su vyru atklydo į Lietuvą, į Vilniaus kraštą.

"Pasibaigus karui, Amelija mokytojavo Nemenčinėje, o po vyro mirties apsigyveno Antavilių senelių globos namuose. Kambarėlio draugei ji prisipažino tebemylinti jaunystėje sutiktą V.Kudirką ir parodė išsaugotas relikvijas: jai jo dedikuotą fotografiją, eilėraščius ir muzikinę kompoziciją. Visa tai ji norėjo palikti Lietuvos kultūros įstaigoms, bet Antrojo pasaulinio karo metais niekam tai nerūpėjo. Amelija mirė 1950 m., jos bevardis kapas yra kažkur prie Nemenčinės, o V.Kudirkos relikvijos po Amelijos mirties buvo sudėtos į maišą ir sudegintos Antavilių senelių namų krosnyje", – pasakojo istorikas.

Susitikimas Šakiuose

Baigęs universitetą, jaunas gydytojas V.Kudirka 1890 m. rudenį dirbo Šakiuose, kur parašė didžiąją savo publicistikos dalį, išvertė Bairono "Kainą", subūrė styginių instrumentų ansamblį. Štai šioje vietoje, Šakiuose, dera grįžti prie Olechovskių Valerijos, į kurios jausmus neatsakė V.Kudirka, būdamas gimnazistas.

Pasak A.Žilinsko, ištekėjusi už nemylimo dvarininko Kazimiero Kraševskio, Valerija susilaukė su juo dukters Marijos. Po vyro mirties Valerija pardavė praskolintą dvarą ir su duka grįžo gyventi į Šakius, pas tėvą, notarą Olechovskį. Čia ji vėl susitiko su V.Kudirka, jaunu gydytoju. Kai sergantis džiova V.Kudirka dėl politinių motyvų pateko į Kalvarijos kalėjimą, Valerija Kraševskienė jį iš ten išlaisvino, parašiusi laišką Palangos ir Kauno gubernijos žandarų valdybos padėjėjui ir garantavusi už jo deramą elgesį ateityje. V.Kudirka atsakė jai į išlaisvinimą eilėraščiu "Valerijai", kuriame rašė: "Per Tave man nušvito kalėjimo tamsybės,/ Kaip angelas sargas mane raminai… Bičiule!/ Palaiminta būk!"

Išlaisvintą iš kalėjimo V.Kudirką Valerija išsiuntė gydytis prie Juodosios jūros, ir jis vėl paskyrė jai eilėraštį. Jis vadinosi "Karvelėli mėlynasis". Vėliau pagal šio eilėraščio žodžius melodiją sukūręs Česlovas Sasnauskas labai išpopuliarino Lietuvoje dainą.

Nepanoro vesti

Išvaizdi 30-metė Valerija ir 33 metų jos mylimojo V.Kudirkos draugystė tęsėsi septynerius metus. 1894 m. Valerija apsigyveno Naumiestyje, įkūrė parduotuvėlę, kurios antrajame aukšte apsigyvenęs V.Kudirka toliau rašė, kūrė satyras – jis laikomas satyrinio žanro kūrėju. 1899 m., pačioje V.Kudirkos gyvenimo pabaigoje, išėjo jo poezijos rinktinė "Laisvos valandos". Daugelis tos rinktinės eilėraščių yra proginiai. Pavyzdžiui, "Labora" parašytas universiteto baigimo proga, o "Tautiška giesmė" – "Varpo" dešimtmečiui pažymėti. Beje, Lietuvos himnu tapęs eilėraštis buvo parašytas būtent Valerijos nuomuoto namelio antrajame aukšte, tiksliau, mansardoje.

Pasak A.Žilinsko, Valerijai gyvenimas su V.Kudirka buvo pasiaukojanti meilė, o jos mylimajam – darbas atgimstančiai tėvynei. Nesulaukdama V.Kudirkos pasiūlymo sukurti šeimą, Valerija pati pasipiršo, bet V.Kudirka atsakė: "Aš jau turiu sužadėtinę. Tai Lietuvos literatūra."

Mirė ant Valerijos rankų

Įsiūbavęs "Varpą", Didysis varpininkas – taip V.Kudirką įvardys atgimusi Lietuva – mirė ant Valerijos rankų. Pasak I.Zinkevičienės, pusmetį prieš mirtį jis gyveno nedideliame name, į kurį jį, sunkiai sergantį, draugai perkėlė po to, kai Valerijos krautuvėlė (dabar toje vietoje stovi V.Kudirkos muziejus) bankrutavo, ir moteris grįžo į Šakius.

Iš ten ji važinėdavo į Naumiestį lankyti sunkiai sirgusio savo mylimo žmogaus, kurį prižiūrėjo tame mažame namelyje (dabar jo vietoje stovi paminklinis akmuo) gyvenusi Petronėlė Krūzaitienė su dukra Marija. Likimas lėmė būtent jai, Valerijai, būti šalia V.Kudirkos jo mirties valandą, užspausti jo akis ir palydėti į Meištų kalnelį. Beje, V.Kudirka labai mėgo pasivaikščioti Meištų šilelyje, į kurį jis eidavo drauge su Valerija ir jos dukra tiltu, apglėbusiu Šešupę. Tą nykstantį, silpnėjantį anuomet tiltą jis aprašė savo garsioje satyroje "Lietuvos tilto atsiminimai".

Kaip surado kapą

Valerija ant mylimojo kapo pastatė kuklų medinį kryžių. O kaip radosi dabar mums žinomas paminklas? Į tai A.Žilinskas rado atsakymą tarpukario Lietuvos kultūros žurnale "Naujoji Romuva". Ten rašoma, kad iki V.Kudirkos gyvenimo pabaigos jį šelpęs Vilniaus veterinarijos gydytojas bakteriologas E.Nonevičius prie Rasų kapinių už kelis šimtus rublių nupirko nulaužto ąžuolo pavidalo paminklą, pasirūpino iškalti jame "Lietuva, Tėvyne mūsų" ir nusiuntė ant V.Kudirkos kapo. Paminklą stačiusieji, norėdami įsitikinti, kuriame iš dviejų žolėmis apaugusių kapų palaidotas V.Kudirka, viename jų rado tamsiu aksomu aptrauktą karstą – būtent tokiame karste buvo palaidotas tautos žadintojas – ir metalinį vainiką, laidotuvių metu įmestą į duobę.

V.Kudirkos gyvenimas liepsnote liepsnojo ir tose liepsnose pats anksti sudegė.

Valerija po mylimojo mirties išvyko į Varšuvą, kur ir mirė 1930 m. Valerijos dukra Marija Kraševskytė-Kačanovska, gerbdama motinos mylimąjį V.Kudirką, išsaugojo jai, Marijai, kai ji dar buvo mergytė, iš Jaltos V.Kudirkos rašytus laiškus, motinai dovanotą eilėraščių rinkinio "Laisvos valandos" rankraštį. Po Antrojo pasaulinio karo 70-metė Marija perdavė minėtas relikvijas (laiškai yra saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje) Lietuvai.

V.Kudirkos gyvenimas liepsnote liepsnojo ir tose liepsnose pats anksti sudegė – Didysis varpininkas mirė vos sulaukęs 40-ojo gimtadienio – 1899 m. lapkričio 16-ąją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

to zenonas

to zenonas portretas
prakalbo vatnikas, patylėtum tu geriau, kremliaus blusa!

zenonas išpriekulis

zenonas išpriekulis portretas
O Landsbergis su Grybauskaite išsityčiojo iš visos Lietuvos. Juos reikia viešai kur aikštėje pakarti arba sudeginti. Mirtis grybolandsbergynui?
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių