Į seniausios Lietuvos medinės bažnyčios varpinę Zarasų rajone grąžintas varpas

Anot savivaldybės pranešimo, varpą Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčiai padovanojo kolekcininkas Ramutis Petniūnas.

„Stelmužės istorija yra nepelnytai užmiršta, todėl ir kilo mintis šią vietą atgaivinti, pažadinti, o varpas tam puikiai tinka. Juk, jei varpas muša, tai reiškia, kad vieta yra gyva“, – sakė jis.

Stelmužės varpinei dovanotas varpas pagamintas 1889 metais Rygoje.

Zarasų rajono savivaldybė parėmė varpo mechanizmo įrengimo darbus.

Zarasų krašto muziejaus direktoriaus Arvydo Veikšros teigimu, būtent varpo mechanizmo įrengimas buvo vienas sudėtingiausių iššūkių.

„Varpo dūžių intervalą skaičiuojantys krumpliaračiai pagaminti pasinaudojus senųjų varpinių laikrodžių mechanizmų principu. Turėjo būti tiksliai apskaičiuotas krumplių skaičius ir perdavimo mechanizmų dydžių santykis, kad varpas skambėtų teisingu, žmogaus ausiai priimtinu intervalu“, – sakė jis.

Stelmužės dvaro kompleksui priklausantis XVI amžiaus palikimas – Viešpaties Jėzaus Kryžiaus filijinė bažnyčia ir varpinė – vieni iškiliausių ir seniausių išlikusių medinės sakralinės architektūros statinių Lietuvoje.

Jei varpas muša, tai reiškia, kad vieta yra gyva.

Stelmužės bažnyčia laikoma seniausia medinės architektūros palikimu Lietuvoje. Ji minima jau XVI amžiaus dokumentuose kaip Berkenų koplyčia.

Bažnyčia pastatyta vien pjūklu ir kirviu, tik durų lentos sutvirtintos vinimis. Puošniausias ir išskirtinis pastato eksterjero elementas – pagrindinį fasadą juosiantis dvylikos kolonų portikas.

Bažnyčios viduje yra išlikusių vertingų baroko puošmenų: 1713 metais pagamintas Subatės/Stelmužės meistrų kurtas altorius su skulptūromis ir sakykla, iš akmens iškaltas ir metaliniu lanku sutvirtintas grūstuvo formos indas, skirtas šventam vandeniui laikyti, du iš metalo pagaminti, barokiškais ornamentais papuošti nešiojami šviestuvai.

Stelmužės varpinė pastatyta XVII amžiuje. Architektūriškai tai gana retas Lietuvoje varpinių tipas, kurį sudaro apjungtos dvi skirtingos formos: varpų bokštas ir sandėlis.

Senasis Stelmužės varpas, kaip ir dauguma varpų Lietuvoje, dingo Pirmojo pasaulinio karo metais. Artinantis vokiečių kariuomenei, Rusijos imperijos valdžia nutarė nepalikti priešui žaliavos karo pramonei ir davė įsakymą varpus nukabinti bei išgabenti į Rusijos gilumą. Tuo metu išvežta apie 90 proc. bažnyčiose turėtų varpų.