Gražiausias išeivijos leidinys – V. Kudirkos raštai

Didžiausi nuopelnai už šio rinkinio išleidimą tenka Europos lietuvių veikėjui Juozui Gabriui-Paršaičiui ir JAV lietuviui Broniui Kaziui Balučiui. Išleisti V. Kudirkos raštai suaktyvino JAV lietuvių kultūrinį gyvenimą, sustiprino išeivijoje lietuvybę ir tapo kultūrinės veiklos etalonu. Knygos greitai paplito ne tik tarp lietuvių išeivijos, bet ir to meto Lietuvoje. Šiuo unikaliu leidiniu galime pasigrožėti ir šiandien bibliotekose.

Svarbūs lietuvių savimonei

1907 m. viduryje aktyvus veikėjas J. Gabrys-Paršaitis iš Paryžiaus atsišaukimu kreipėsi į JAV lietuvius, ragindamas pažymėti V. Kudirkos 50 metų jubiliejų išleidžiant jo raštus. Išeivijoje pasiūlyta tuo klausimu užsiimti Tėvynės mylėtojų draugijai (TMD), kurios svarbiausias tikslas buvo leisti lietuviams svarbius leidinius. J. Gabrys-Paršaitis įsipareigojo parengti minėtus raštus, parašyti įžangą, o TMD – apmokėti raštų leidybą.

TMD tuo metu išgyveno krizę, nes kairesnės pakraipos organizacijos vadovybė, leisdama revoliucinio pobūdžio knygeles, nuo savęs atstūmė didžiąją dalį lietuvių išeivijos. 1907 m. pabaigoje buvo likusios tik penkios draugijos kuopos (iš 79) ir 60 narių. Iždas turėjo tik 200 dolerių. Draugija buvo beveik ant išnykimo slenksčio.

Viskas pradėjo keistis į gerąją pusę, kai TMD pirmininku 1908 m. pradžioje buvo išrinktas B. K. Balutis, būsimasis garsus Lietuvos diplomatas. Jis tuojau su užsidegimu ėmėsi naujos sau veiklos. Suprato, kad atsirado galimybė ne tik atgaivinti TMD, bet ir išleisti patriotinio pobūdžio leidinį, kuris turės poveikį atgimstančios lietuvių tautos sąmonei ir svariai papildys skurdžias lietuvių literatūros lentynas.

Po daugelio metų B. K. Balutis laiške žymiam Lietuvos veikėjų biografui Aleksandrui Merkeliui rašė: „Jau dabar neatsimenu gerai, ar esu kada nors Jums rašęs, kad Kudirkos Raštų išleidimui svarbiausias akstinas buvo mano noras parodyti ne tik svetimiems, bet ir saviems, kad lietuviai turi ne tik pamfletų ir knygelių šiupinį, bet ir rimtą savo literatūrą [...] Mūsų rašytojų raštų rinktinė išrodė geriausias tam pailiustravimas.“

Dėl raštų išleidimo B. K. Balutis Čikagoje intensyviai susirašinėjo su J. Gabriu-Paršaičiu Paryžiuje. Nutarta, kad V. Kudirkos raštai turi būti išsamūs ir puošniai išleisti, o juos spausdinti ir redaguoti tikslingiausia Europoje. Mat ir pigiau, ir V. Kudirkos rankraščiai ir straipsniai buvo čia, o lietuviška spaustuvė Tilžėje tuo metu dirbo geriausiai.

Simbolis: V. Kudirkos raštų leidimo idėja suaktyvino JAV lietuvių kultūrinį gyvenimą, turėti šio rinkinio tomelius namuose tapo prestižo reikalu. / Saugoma Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje (VKMV KB 44), Rokiškio krašto muziejuje (RKM GEK 14196)

Sudėtingas paramos rinkimas

Naujasis TMD pirmininkas kreipėsi į išeivijos organizacijas su prašymu rinkti aukas V. Kudirkos raštams išleisti. Pradžią davė didelė organizacija „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“, kuri skyrė tam 100 dolerių (reikėtų turėti omenyje, kad to meto 1 doleris buvo tolygus dabartiniams 34 doleriams). Kartu tai tapo išeivijos vadovų palaiminimu TMD veiklai. Pirmininkas paragino visas draugijos kuopas paminėti V. Kudirkos 50-metį ir surengti visuomenei vakarų. Be to, tokie vakarai buvo puikus būdas šviesti tuos, kuriems buvo neprieinama mokykla, nepasiekiamos knygos ir laikraščiai, t. y. lietuvių išeiviams beraščiams.

V. Kudirkos Raštų išleidimui svarbiausias akstinas buvo mano noras parodyti ne tik svetimiems, bet ir saviems, kad lietuviai turi ne tik pamfletų ir knygelių šiupinį, bet ir rimtą savo literatūrą.

Vakarai pasiteisino ir davė pajamų (įėjimas kainavo tik 15 centų). Organizatoriai įsitikino, kad tikslinga kasmet rengti panašius vakarėlius su paskaitomis ir kultūrine programa. Draugijos pirmininko oratoriškos kalbos darė malonų įspūdį klausytojams, o jo aktyvumas kai kada net išprovokuodavo draugišką kritiką už tai, kad kalbas vakaro numatyta tema visuomet dar papildydavo agitacija TMD adresu.

B. K. Balutis parašė daugiau nei 3 tūkst. laiškų, ragindamas lietuvius visur organizuoti  TMD kuopas, rengti V. Kudirkos vakarus ir aukoti jo raštų leidimui. Jau 1909 m. draugijai buvo paaukota daugiau nei 2,6 tūkst. JAV dolerių. Tačiau minėtos sumos neužteko: raštams išleisti reikėjo mažiausiai 5 tūkst., o tai buvo iš tiesų dideli pinigai. Viename 1955 m. laiške, prisimindamas tuos laikus, B. K. Balutis pastebėjo, kad tuomet tokios sumos suaukojimas „buvo Sizifo darbas, dabar būtų lengviau 50 tūkst. dolerių surinkti“. Į raginimus aukoti vis dėlto atsiliepė įvairiausios JAV lietuvių draugijos. Net 48 jų, paaukojusių ne mažiau kaip po 10 JAV dolerių, sąrašas su TMD padėka buvo pateiktas V. Kudirkos raštų pirmame tome.

Saugoma Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje (VKMV KB 44), Rokiškio krašto muziejuje (RKM GEK 14196)

Populiarino rašytojų darbus

Be tiesiogiai renkamų aukų, antras realus ir nuolatinis lėšų šaltinis buvo TMD narių mokesčiai. Draugijos pajėgumą leidžiant reikalingas lietuviams knygas lėmė jos narių gausa. B. K. Balutis, norėdamas kuo daugiau tautiečių įtraukti į draugiją, pasiūlė, o draugijos antrasis seimas 1909 m. patvirtino, kad visi, kurie iki Naujųjų metų užsirašys į TMD ir sumokės po 60 ct metinį nario mokestį už 1909 m., nemokamai gaus išleistus V. Kudirkos raštus. Tie, kurie užsirašys į draugiją po Naujųjų 1909 m. ir norės gauti V. Kudirkos raštus ar kitas anksčiau išleistas knygas, galės jas gauti už pusę kainos.

Vėliau ši nuostata buvo šiek tiek pakoreguota, nes 1909 m. raštų išleisti nepavyko. Pinigų trūkumas vertė pratęsti terminus ir truputį pakeisti sąlygas. Be to, pasigirsdavo kritikos, kad raštai kainuos brangiai ir paprastiems žmonėms bus neprieinami. Iš tiesų V. Kudirkos raštų komplekto kaina buvo numatyta gana didelė – 5 JAV doleriai. Tačiau TMD vadovybės nuolaidos savo nariams kaip tik ir siekė patraukti kuo daugiau, ypač skurdesnių, tautiečių į draugijos kuopas. Ne kartą ir B. K. Balutis, ir J. Gabrys-Paršaitis viešai pabrėždavo, kad V. Kudirkos raštai yra leidžiami ne verslui, bet lietuvių rašytojų darbams plačiai populiarinti lietuvių visuomenėje. Taip pat – ir tarp Lietuvos gyventojų.

V. Kudirkos raštų išleidimo idėja uždegė išeiviją. TMD kuopų ir narių skaičius, lėšos, reikalingos suplanuotam raštų išleidimui, sparčiai didėjo. Draugijos narių augimą skatino noras įsigyti raštus. Buvo dienų, kai į kuopas užsirašydavo po 70–80 žmonių. TMD gyvenime atsirado naujas reiškinys – pradėjo kurtis kuopos už JAV ribų: Tilžėje, Berlyne, Paryžiuje, Krokuvoje, Freiburge ir pačioje Lietuvoje. Keletas narių atsirado Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje ir net Aliaskoje. Tai, kad TMD pasekėjų atsirado ir Europoje – J. Gabrio-Paršaičio nuopelnas.

Jau 1910 m. birželį TMD kuopų skaičius pasiekė 110, narių buvo 3 185, o draugijos iždas turėjo sukaupęs 5 390 JAV dolerių. Tai didžiausias pasiekimas TMD istorijoje, už kurį pirmiausia reikėtų dėkoti draugijos pirmininkui B. K. Balučiui. Jis taip intensyviai dirbo, kad net susilpnėjo sveikata, teko vykti pas dėdę kunigą Juozą Židanavičių (Seirijų Juozą) į Amsterdamo miestą JAV, netoli Niujorko, pailsėti.

Saugoma Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje (VKMV KB 44), Rokiškio krašto muziejuje (RKM GEK 14196)

Atlikta pareiga

1910 m. birželio 9 d. Čikagoje vykusiame TMD trečiajame seime B. K. Balutis pažymėjo, kad draugija tapo visų didžiausia ir produktyviausia JAV švietimo organizacija ir 70 delegatų pristatė gražiai įrištus šešis V. Kudirkos raštų tomus. Šį faktą delegatai sutiko audringais plojimais. Raštai buvo jau dvidešimtas TMD leidinys.

Oto Mauderodės spaustuvė Tilžėje išleido 5 tūkst. komplektų, kurių kiekvieną sudarė šeši tomai – iš viso 30 tūkst. knygų. Tomus puošė dailininkų prancūzo E. Loevy ir prūsų lietuvio A. Brako gerai atliktos iliustracijos. Pirmą ir antrą tomus leidykla išleido 1909 m. pabaigoje, o likusius – 1910 m. pirmojoje pusėje. Pirmame tome puikavosi J. Gabrio-Paršaičio parašyta pirmoji V. Kudirkos biografija, jo satyros ir eilės. Kituose tomuose – publicistiniai straipsniai, kritika, jo išverstos dramos ir apysakos, verstos pasakos. Šiuos raštus išleisti ir juos persiųsti į JAV draugijai kainavo beveik 6,1 tūkst. JAV dolerių.

Už šį didžiulį ir svarų darbą TMD 28-osios kuopos atstovai pasiūlė B. K. Balutį ir J. Gabrį-Paršaitį išrinkti draugijos garbės nariais. Seimas vienbalsiai pritarė. Tačiau abu kandidatai, padėkoję seimui už suteiktą garbę, atsisakė ją priimti. Tuo buvo duota suprasti, kad jie atliko savo tautinę pareigą taip, kaip ir kiekvienas lietuvis jų vietoje būtų atlikęs. Be kita ko, seimas J. Gabriui už darbą sumokėjo 500 dolerių. Toks atlyginimas jo nenudžiugino. Atsisukęs į B. K. Balutį jis garsiai pasakė: „Tai ubagiškas atlyginimas, bet aš jį priimu.“

Verta pažymėti, kad buvo planuojamas ir septintas tomas, kur būtų publikuojamas visų reikšmingiausias darbas – Lietuvos himnas ir kiti V. Kudirkos muzikos kūriniai. Deja, tomas neišėjo, nes pasirodė pernelyg brangu jį parengti ir per daug sudėtinga pagaminti natų klišes. B. K. Balučiui pasitraukus iš TMD pirmininko pareigų, septintu tomu niekas nebesirūpino ir vėliau draugija tenkinosi pigesniais leidiniais.

Išleistos TMD knygos, tarp jų ir V. Kudirkos raštai, buvo ne tik platinamos išeivių gretose, bet ir nemokamai siunčiamos į Lietuvą. Tiesa, reikia pažymėti, kad Tilžėje spausdintas knygas, t. y. be carinės cenzūros palaiminimo, iki Pirmojo pasaulinio karo buvo draudžiama platinti Lietuvoje.

Taigi ir V. Kudirkos raštai į Lietuvą buvo vežti slapta. Vėliau, jau į nepriklausomą Lietuvą atsiųsti TMD išleisti V. Kudirkos raštai puošė visų mokyklų bibliotekas, jomis naudojosi besimokantis jaunimas. B. K. Balutis po daugelio metų, 1962-aisiais, laiške Birutei Novickienei į JAV rašė: „Ligi šiol (išskiriant dabar leidžiamą Lietuvių enciklopediją) nebuvo lygaus leidinio nei Amerikoje, nei Lietuvoje.“ Ir taip buvo sakoma praėjus daugiau kaip 50 metų. Vien tai rodo to meto TMD indėlį į lietuvių spaudos kultūrą.