Daugiau šia tema kalbėjo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja Lilija Bručkienė.

– Iki rugsėjo mėnesio laiko daug nebeliko. Per tą savaitę tikriausiai daug ir nebus nuveikta. Trūksta daugiau nei 450 pedagogų – pernai jų trūkumas buvo dar didesnis. Kodėl nepasimokyta iš pernai ir kodėl nebuvo apie tai pradėta kalbėti vidurvasarį, nekalbant apie vasaros pradžią?

– Man atrodo, kad apie tai kalbama jau ne pirmus metus. Vienas dalykas, kai tik kalbama. Kitas – kai imamasi priemonių tiems dalykams spręsti. Vien kalbomis mokytojų nesurasime.

Vien kalbomis mokytojų nesurasime.

– Kaip tokia situacija buvo sprendžiama pernai? Mokytojų trūko dar daugiau.

– Pernai buvo įvairiai. Vieni vadovai lakstė su marškinėliais po paplūdimį, ieškodami. Dar vieni kėlė skelbimus, kiti siūlė kompensavimą už kelionę į darbą, o dar kiti beviltiškai numojo ranka ir spustelėjo mokytojus, kad jie prisiimtų papildomą krūvį.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ar tai reiškia, kad ir šiais metais mokytojams gali tekti papildomas krūvis?

– Taip turbūt nutiks. Kažkas turės tas vietas užpildyti, vaikus mokyti. Mes turbūt nežinome tiek daug atvejų, kad pamokos nevyktų – jos vis tiek kažkaip vyksta. Vadinasi, vadovai vienaip ar kitaip suranda.

– Tada tikrai reikėtų kalbėti apie mokymo kokybę – kaip moksleiviai gauna tą informaciją, ypač tie, kurie turės ruoštis egzaminams. Kaip bus su kokybe? Ir kaip bus dėl paties mokytojo perdegimo?

– Perdegimas jau vyksta. Reikia manyti, kad yra labai daug mokytojų, kurie yra ant ribos. Tačiau dažniausiai, kol mokytojas neiškrenta, niekas nekreipia dėmesio ir tiesiog džiaugiasi, kad jį turi. Tai, kad jis dirba protu nesuvokiamais krūviais, niekas nesiima priemonių, kad tai pakeistų.

– Kokie tie krūviai? Kiek valandų dirba mokytojas, tarkime, jeigu jam reikia dirbti už du ar net tris?

– Esu girdėjusi ir apie 40 savaitinių pamokų, kai norma turėtų būti 20. Tai yra dvigubai daugiau. Yra ne tik pamokos, yra ir pasiruošimas, namų darbų taisymas, bendravimas su vaikais, atnaujintos programos ir taip toliau. Esu girdėjusi labai blogų istorijų.

– Ypač reikia kalbėti apie tuos, kurių labiausiai trūksta. Lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, fizikos, chemijos mokytojus. Ką darysime dėl to – kokį kelią profsąjunga čia mato?

– Reikėtų imtis kompleksinių priemonių: kalbėti tiek apie darbo apmokėjimo sistemą, galbūt ją keisti, kitaip skaičiuoti etatą, galų gale fiksuoti, kad etatas yra ne 40 ar 30, o 20 pamokų. Kitas dalykas – reikėtų galvoti ir apie darbo sąlygas, kad jos būtų saugios, mokytojas galėtų jaustis saugus savo darbo vietoje, jog jam nereikėtų kovoti už savo teises, kad jis galėtų ramiai atlikti savo pareigas, kurios jam yra nustatytos.

– Pati esate mokytoja, tad tikriausiai žinote, kokių sąlygų norėtumėte. Tam, kad žmogus norėtų ateiti dirbti mokytoju, kokios turėtų būti sąlygos?

– Visų pirma, turėtų būti mažesnės klasės. Dažniausiai dirbu su 30 vaikų. Nuolat yra kalbama, kad reikia mažinti, bet tam lėšų nėra. Taip kalbama apie 30 metų. Kitas dalykas, reikėtų priemonių, kad galėčiau pasiruošti pamokoms. Galų gale, galėtų būti šablonai, kad ateinu, įsijungiu kompiuterį ir išsirenku, ko man reikia – individualizuotas užduotis ar testus. Taip pat reikėtų saugių sąlygų kolektyve ir santykių su administracija. Žinome, kad kartais yra patiriamas psichologinis spaudimas, mobingas. Pradinių klasių mokytoja Kalvarijoje streikuoja, badauja, nes jai nesuteiktos deramos sąlygos dirbti mokytoja. Deja, būna ir taip.