Apie gyvenimą gausaus informacijos srauto bei dirbtinio intelekto amžiuje, šviežio kraujo trūkumą politikoje, verslo konkurenciją, lietuvišką futbolą bei kitas gyvenimo aktualijas su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo investuotojas, fondų valdytojas ir Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ akcininkas Tadas Burgaila.
– Kaip ilsisi žmogus, kurio galvoje ir portfelyje yra šimtai projektų?
– Vis dar bandau atsakyti į šį klausimą. Labiausiai padeda kelionės, kurių metu griežtai galima sau pasakyti, kad tai yra laikas keliauti ir mėgautis. Taip pat sportuoju, plaukioju baseine, vaikštau arba einu į barą. Geriausia nuo darbų atsijungti sekmadienį, neišlipant iš lovos žiūrėti futbolo rungtynes ir užsisakyti daug maisto.
– Ar sutinkate, kad be gero poilsio negali būti gero darbo?
– Visiškai sutinku. Minčių srautas vargina, ypač kalbant apie dabartinį informacijos kiekį. Labiausiai reikia atsijungti nuo ekranų ir nuo informacijos srauto.
– Ar naudojatės dirbtinio intelekto įrankiais?
– Taip, naudojuosi stipriai. Testuoju viską, kas yra rinkoje, nes gyvename labai įdomiu metu. Kai norisi padiskutuoti apie ką nors, kas dabar aktualu, tai yra geriausias pašnekovas.
– Kaip tai keičia verslą?
– Keičia iš esmės. Dabar yra toks didelis plotas galimybių, kad galima pirštu besti į bet kurią industriją, pasirinkti tam tikrą veiklą ir rasti 10 būdų, kaip sukurti naują įmonę.
– Ar mums liks vietos pasaulyje?
– Be abejo liks, bet iš tikrųjų tai yra šiek tiek baisu. Turime kelis įdomius startuolius su dirbtiniu intelektu. Vienas jų pakeičia balsu aptarnaujantį žmogų. Atskirti, ar tai žmogus, ar dirbtinis intelektas, tampa beveik nebeįmanoma. Galima pasirinkti pašnekovo balsą, tautybę ar ką tik norisi. Robotas, turėjęs daugybę pokalbių, kalbėdamas su žmogumi gali numatyti atoveiksmį. Jis gali nepailsdamas kalbėti aštuonias valandas. Robotas jau gali pralenkti žmogų. Juokingiausia, kai robotas kalba su robotu. Tai yra labai įdomu.
– Ką tuomet veiksime?
– Tai kels produktyvumą ir ekonomiką. Manau, kad atsiras nauji modeliai ir valstybė bandys atrasti gyventojams kokias nors veiklas. Egzistencinė paieška, kaip būti naudingu gali tapti vienu esminių dalykų.
– Valdžia keičiasi kaip karuselė. Ar turime supratimą, kur mus ji veda?
– Kuo toliau, tuo labiau nieko nesuprantu. Didžiausia Lietuvos bėda yra krypties, vizijos nebuvimas. Tai nesibaigiančios dviračio žinios.
– O kur ta kryptis galėtų būti, kaip galėtume ją rasti?
– Vis tiek į viską žiūriu optimistiškai. Ne valdžioje, bet už valdžios yra verslo elitas, žmonės, kurie stato Lietuvą. Bet bėda ta, kad šie žmonės, nuo baro savininko iki gamybos vadovo, turi tą patį sentimentą – ne pyktį, bet beviltiškumą. Atsiranda apatija ir atsainus požiūris. Manau, kad politinė sistema veikia, bet jai reikia naujo kraujo ir talento. O kodėl talentai turėtų ten eiti? Jei talentingas žmogus pasakys, kad eina į politiką, jam prie smilkinio pagrūmos pirštu. Reikia ieškoti būdų talentingus žmones atvesti į dabartinę politinę sistemą, jei juos ten kas nors priimtų. Tačiau atrodo, kad viskas yra užstrigę. Jei itin talentingi darbuotojai galėtų gauti tokį patį atlyginimą valstybės tarnystėje, tai jiems teiktų daug daugiau prasmės. Dirbti šalies labui yra reikšminga. Vis tik žinau atvejų, kai IT sektoriaus žmonės ateina į valstybės sektorių ir tai baigiasi labai blogai.
– Kas turėtų nutikti, kad atsirastų šviežio kraujo?
– Manau, kad tai yra kultūrinė problema. Mes turėtume skatinti žmones. Jei Amerikoje kas nors kuria verslą, tai visi padaro vakarėlį ir dar paaukoja pinigų. Jei pas mus kažkas bando ką nors daryti, visi randa milijoną priežasčių, kodėl turėtų nepavykti. Manau, kad ir politikoje gali būti panašiai. Jei žmogus matytų, kad jį palaiko ir juo tiki verslo, kultūros bendruomenė, kad yra aplodismentai, tuomet atsirastų kitoks jausmas.
– Nepaisant visų ydų, tai yra daug geriau, nei 30 kilometrų į rytus, kur tėra vienas vadas ir viena teisinga nuomonė. Pas mus yra gyvybės.
– Taip. Gyvenu savo burbule, pabrėžiu, burbule ir man viskas atrodo nuostabu. Žmonės laimingi, perka nekilnojamąjį turtą, verslai auga ir atlyginimai didėja. Nebesijaučiame tokie lokalūs, nebijome kalbėtis su amerikiečiu ar vokiečiu ir pasakyti, kad mes geresni. Žiūrint iš startuolių ekosistemos, konkurencija yra globali. Dabar vilnietis gauna tą patį atlyginimą ir konkuruoja su žmonėmis didžiuosiuose pasaulio miestuose. Čia ir atsiranda grožis. Taip pat turime gyvenimo kokybę, nors ji nėra visiems tolygi. Daug keliavau, pamačiau pasaulį ir Lietuva man yra geriausia vieta gyventi. Kažkur žolė žalesnė, bet čia mes viską turime. Bendruomenė maža, populiacija maža ir ateina mintis, kad galbūt reikia kurti gyvenimą čia bei stengtis dėl visų.
– Pakalbėkime apie futbolą. Futbolas yra viena ryškesnių sričių, kuriose tapai labiau atpažįstamas. Ar neprašovei?
– Galime sujungti temas apie buvimą čia ir apie bendruomenę. Visada labai mylėjau futbolą. Skaudu, kaip pas mus jis veikia, bet galima arba baksnoti pirštais, arba mėginti kažką padaryti. Taip ir atsirado mano projektas bei nuostabūs žmonės šalia, kurie daro visa tai iš širdies. Pamačiau, kad viskas ko reikia futbolui yra daugiau meilės. Reikia daugiau duoti, o ne imti. Man tai yra hobis, širdžiai mielas projektas.
– Ar įmanoma sukurti kokybišką, europinio lygio futbolo komandą?
– Penkerių metų perspektyvoje – taip. Tai nebus aukščiausio lygio komanda, nes tam reikia 500 milijonų eurų. Net 100 milijonų eurų pakaktų, bet ir tai atrodo nerealu. Lietuvoje nėra tokių pinigų srautų, nes nėra transliacijų, kurios būtų perkamos ir nėra bilietų pirkimo. Reikėtų pradėti nuo tikslo, kad žmonės eitų į stadionus. Didesnių nereikia, nes jie ir taip tušti. O tuomet reikia laimėti. Man patinka stebėti infrastruktūrą, stadiono statybas ir svarstyti, kaip būtų galima sujungti futbolo akademijas, padaryti jas labiau kokybiškas. Manau, kad asmeninis pavyzdys gali tapti veidrodžiu. Nes kas daugiau, jei ne tu? Reikia eiti ir daryti. Dažnai važiuoju stebėti futbolo rungtynių į užsienį. Žalgirio klubo susitikime diskutavome, kad tikimės vieną dieną Vilniuje pajusti rungtynių dienos atmosferą su vėliavomis ir pilnais barais. Norime bent vieną dieną tai patirti. Iki tokios dienos dar toli, bet jei tai nutiks, tai bus didžiausias pasiekimas.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)