Apie religijos reikšmę žmogui, jo tapatumui bei valstybei su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė, Socialinių mokslų centro vadovė, religijotyrininkė Milda Ališauskienė.
– Daug kalbama apie mišias Ekvadore, per kurias kryžius nukrito ant kunigo. Ar religija yra mačiusi ar aprašiusi tokius ženklus? Ką jūsų tyrinėjimai sako apie tai?
– Esu sociologė ir sociologinis požiūris klausia, kaip žmonės interpretuoja tokius ženklus bei kokias prasmes jiems suteikia. Čia ir atsiranda religinis dėmuo. Kryžius, religinis simbolis krenta ant žmogaus, kuris atlieka religinį ritualą. Ateistai interpretuoja tai vienaip, krikščionys kitaip, o musulmonai turbūt galvoja dar kitaip. Negaliu pasakyti, kad kažkur būtų aprašytas toks apokaliptinis reginys, kai kunigams ant galvų krenta kryžiai. Man neteko su tuo susidurti.
– Ženklai religijose daug ką reiškia. Vadinasi, religijai svarbu aprašyti tokį keistą veiksmą?
– Religija kaip reiškinys yra simbolių visuma, kuri kažką reiškia tikintiems žmonėms. Kitiems žmonėms tai gali nieko nereikšti. Netikintis žmogus gali galvoti, kad atsikabino vinis ir dėl to įvyko nelaimė, o kitas matys tai Dievo pirštą, problemas, už kurias jis buvo nubaustas.
– Galvojau, kad naujaisiais laikais, kai bus labai daug švietimo ir nė karto nebus pasirodęs Dievas, visi nustos tikėti. Bet religinės bendruomenės toliau auga. Ar beveik visas pasaulis yra tikintis?
– Sakyčiau, kad beveik visas pasaulis priskiria save kažkuriai religijai. Įdomesnis klausimas man yra, o kaip jie tiki. Žmonės dėl įvairių priežasčių save identifikuoja su viena ar kita religija. Įdomu tai, kaip jie tiki, praktikuoja ir kaip ta religija atsispindi jų gyvenime.
– Ar tai yra svarbu? Net jei žmogus neina išpažinties, jis vis tiek daugiau ar mažiau tiki Jėzumi Kristumi. Jis žino, prieš ką daro nuodėmę ir kas gali jį nubausti.
– Sutinku, kad žmonės yra įvairūs, įvairiai tiki ir interpretuoja tuos tikėjimus. Kai kalbame apie religiją, svarbu yra suprasti, kokį vaidmenį religija vaidina vienoje ar kitoje visuomenėje. Tada mes labiau pažįstame visuomenę. Tai, kad Lietuva yra katalikiškas kraštas, man kaip sociologei labai mažai ką pasako. Tai yra etiketė. Svarbiau yra tai, kaip žmonės gyvena, kokios yra jų vertybės, ko galima tikėtis iš tokios visuomenės, kaip pokyčius lemia kartų skirtumai ar koks yra jaunosios kartos religingumas. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie užauga netikinčiose ir nepraktikuojančiose šeimose, ir toliau netiki. Tokių žmonių skaičius toliau auga. Siekis save priskirti religijai yra būdingas Rytų ir Vidurio Europos valstybėms, išsilaisvinusioms iš komunistinės praeities. Gana greitai reikėjo pakeisti ateistinę sistemą kažkuo kitu ir religija daugelyje iš tų valstybių buvo ta, kuri palaikė rezistencinį sąjūdį bei greitai užėmė atsiradusį vakuumą visuomenėje. O vertybinis poveikis, kuris vyksta su tikėjimu, yra kitas aspektas. Kai jūs kalbate, aš labiau girdžiu Senojo Testamento požiūrį apie baudžiantį Dievą. Katalikų bažnyčioje yra gana žymus perėjimas į artimo meilės, Naujojo Testamento žinią. Lietuvos viešajame diskurse labai dažnai pastebiu, kad labiau yra kalbama apie Senąjį Testamentą. Man tai sako, kad per tuos 50 metų, kai bažnyčios veikla buvo apribota, atsirado takoskyra tarp to, kas vyksta pasaulinėje bažnyčioje, kur kalbama apie artimo meilę, ir to, kokie dalykai yra akcentuojami Lietuvoje.
– Galbūt pačiam yra linksmiau gyventi kai esi tikras, kad po mirties egzistencija prasitęs. Kam reikia save įtikinti, kad viskas pasibaigs?
– Suprantu tai, ką jūs sakote, bet tikriausiai palaikote katalikišką aiškinimą. Net ir patys protestantai turi šiek tiek kitų idėjų. Kartais girdimas racionalus požiūris, kad niekas iš ten dar negrįžo, todėl geriau telktis į tai, kas dabar yra čia. Yra įvairių interpretacijų. Pirmiausia mes šeimoje išmokstame, kaip būti tikinčiu. Vėliau mokykloje vyksta tikybos pamokos, kur daug apie tai kalbama.
– Žmonės dažnai krikštija vaikus, nors išpažintys baigiasi ties pirmąja komunija. Jie vis tiek veda vaikus, nepaisant to, ar tiki, ar netiki.
– Taip, bet kiekvienoje religijoje žmonės turi įvairų religingumo intensyvumą. Vieni tiki ir praktikuoja labiau, kiti mažiau. Yra ir įvairios mažosios religijos. Vieni krikštija vaikus, kiti suteikia vaikams vardus kur nors gamtoje. Dabar matome besiformuojančias organizacijas, tokias kaip humanistai, agnostikai ar skeptikai, kurie turi savo interpretacijas. Mes kalbame apie žmogaus gyvenimo etapų perėjimo ritualus. Sociologai ir antropologai pabrėžia, kad žmogus su religija susiduria gimimo, mirties, šeimos sukūrimo ar ligos etapuose. Tuomet žmogui kyla klausimas, ar reikėtų atsigręžti į religiją, o galbūt padės psichoterapeutas. Anksčiau religija turėjo monopolį daugelyje visuomenių, o šiuolaikinėje visuomenėje auga religijų įvairovė ir monopolio išlaikymas tampa labai sudėtingas. Kita vertus, matome, kad atsiranda ne tik religinės, bet ir pasaulėžiūrinės organizacijos. Dar yra ir mokslas, kuris taip pat pateikia interpretacijas apie tai, kas vyksta gimimo ar mirties momentais.
– Ar tikintis pilietis valstybei yra naudingesnis?
– JAV, kur visuomenė yra pliurali, žmonės dalyvauja valstybės ritualuose. Sociologai pastebėjo, kad yra toks reiškinys kaip pilietinė religija, kai žmogui tampa labai svarbu dalyvauti bendrame veiksme su kitais žmonėmis. Religija yra labai svarbi ir bendruomenės prasme, sociologijoje ji yra matoma kaip visuomenės klijai. Taip pat sociologai ne kartą kalbėjo, kad tais klijais gali tapti ir kažkas kitas. Nacionalinė valstybė yra matoma kaip viena iš veikėjų, galinčių pasiūlyti alternatyvią religiją žmonėms. Valstybinės šventės ir simboliai gali suvienyti žmones.
– Kaip mes žiūrime į kitas religijas? Kodėl atsiranda tokia baimė? Ar mes taip vertiname savo religiją, ar visiškai nesuprantame kitų?
– Galiu pasiūlyti dar vieną interpretacinį variantą. Gal iš tiesų Lietuvos visuomenėje religija atlieka nedidelį vaidmenį, daugybė žmonių yra nepraktikuojantys ir suprasti kito tikėjimo žmogų jiems darosi sudėtinga.
– Ar islamo išpažinėjai yra labiau praktikuojantys?
– Sakyčiau, kad mes susiduriame su dar vienu reiškiniu. Migracijos kontekste žmonės siekia išsaugoti savo tapatumą ir religija yra to dalis. Žmonėms, migruojantiems iš vienos vietos į kitą, religija tampa paramos resursu. Pastebima, kad migracijoje žmonės tampa religingesni. Lietuvoje mes matome žmones, kurie atsidūrė svetimoje terpėje ir bando išlaikyti savo tapatumą. Jie eina į mečetes ir kitus bendruomenės susibūrimus. Jie taip pat nori būti bendruomenėje su žmonėmis, turinčiais tą pačią vertybinę ir simbolių sistemas. Mes pamirštame, kad Lietuviai, emigravę į JAV, taip pat kūrė atskiras lietuvių parapijas, nors katalikų bendruomenė yra pasaulinė. Žmonėms reikėjo lietuviškos parapijos, nes jie norėjo išsaugoti religinį ir tautinį tapatumą.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)