Šaulys Kostas Ivanauskas: laisvė ginama ne tik ginklu

Šaulių priesaiką davęs 1991-aisiais, šiandien jis vadovauja beveik dviem šimtams šaulių, rūpinasi jaunimo pilietiniu ugdymu, prisideda prie pagalbos Ukrainai ir primena, kad kiekvienas žmogus gali atrasti savo vietą valstybės gynybos srityje.

– Jūsų kelias į Lietuvos šaulių sąjungą prasidėjo gerokai anksčiau, nei daugelis šiandienių šaulių apskritai pradėjo galvoti apie valstybės gynybą. Kada ir kokiomis aplinkybėmis davėte šaulio priesaiką?

– Šaulio priesaiką daviau 1991 m. Vilniuje, bažnyčioje. Tai vyko slapta, nors Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę. Šalyje tebebuvo sovietų kariuomenė, todėl tokia veikla vis dar buvo pavojinga. Priesaiką priėmė kunigas Algimantas Keina, o viską filmavo Albinas Kentra. Susirinko žmonės, kuriems Lietuvos laisvė buvo svarbiausia.

Tačiau pirmieji atkuriamos Lietuvos šauliai prisiekė dar anksčiau – 1988 m. spalį, prie Trijų Kryžių kalno Vilniuje. Tuomet priesaiką davė aštuoni žmonės. Tai buvo sovietmetis, kai Šaulių sąjungos veikla nebuvo leidžiama. Tie žmonės veikė slapta, prisidengdami Motiejaus Valančiaus blaivybės draugijos veikla. Iš tikrųjų jie siekė atkurti Šaulių sąjungą.

Iš tų septynių žmonių, kiek žinau, šiandien gyvi likę tik du – Liudvikas Pipiras ir Petras Gudmonas. Turiu ir raštišką jų liudijimą apie tuos įvykius. Tai labai svarbi mūsų organizacijos istorijos dalis, kurią reikia prisiminti ir išsaugoti.

Misija: „Reikia gebėti sutelkti žmones, išgirsti juos, paskirstyti atsakomybes ir siekti bendro tikslo“, – taip apie vadovavimą sako vienos seniausių Lietuvos šaulių kuopų vadas K. Ivanauskas. / K. Ivanausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kas dar vaikystėje ir jaunystėje formavo Jūsų patriotines nuostatas? Ar šeimoje buvo kalbama apie Lietuvos laisvę, okupaciją, pasipriešinimą?

– Didžiausią įtaką neabejotinai padarė šeima – tėvai ir seneliai. Mano tėtis Alfonsas Ivanauskas buvo poetas, patriotiškų dainų kūrėjas, rezistencinių pažiūrų žmogus. Jis kūrė dainas apie Lietuvą, o kartu su mama Bronislava Ivanauskiene-Niurkaite jas dainuodavo. Taigi patriotizmą, galima sakyti, paveldėjau iš tėvų.

Mūsų šeimos istorija glaudžiai susijusi ir su sovietinėmis represijomis. Mamos tėvai Kazimieras Niurka ir Anelė Niurkienė-Valuntaitė su keturiais mažais vaikais buvo ištremti į Sibirą. Iš esmės žmonės buvo išvežti mirčiai, tačiau jiems pavyko išgyventi. Mano mama taip pat buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, bet slapstėsi ir tremties išvengė.

Senelis buvo 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Jis su ginklu rankose saugojo generolo Kazimiero Ladygos dvarą Gubinėnuose. Dėl dalyvavimo sukilime vėliau ir buvo ištremtas į Sibirą.

Visos šios istorijos mūsų šeimoje buvo gyvos. Nuo vaikystės domėjausi Lietuvos istorija, tremtimi, pasipriešinimu okupacijai. Supratau, ką žmonėms teko išgyventi ir kokią kainą jie sumokėjo už savo įsitikinimus.

Sovietmečiu slapta klausydavomės „Amerikos balso“, skaitydavome pogrindinę spaudą. Prisimenu, kaip tėtis ją slėpdavo po spinta – pakeldavo spintą ir ten padėdavo leidinius. Šiandien galbūt tai skamba net juokingai, tačiau anuomet, jeigu tokią spaudą būtų radę, šeima galėjo labai rimtai nukentėti.

Nebuvau nei pionierius, nei komjaunuolis. Nuo mažens turėjau tokias nuostatas, nors šiandien net sunku paaiškinti, kodėl jos buvo tokios stiprios. Matyt, šeimos aplinka, tėvų pavyzdys ir visa mūsų istorija padarė savo.

– Kada asmeniškai pajutote, kad Lietuvos laisvė yra ne tik siekiamybė, bet ir vertybė, dėl kurios prireikus teks kovoti?

– Labai svarbūs buvo 1988-ieji, kai prasidėjo Atgimimas ir Sąjūdžio veikla. Buvau aktyvus Sąjūdžio dalyvis, labai drąsiai pasisakydavau prieš komunistinę sistemą. Galbūt kartais net pernelyg drąsiai, turint galvoje, kokie buvo laikai.

Tačiau tikroji kulminacija buvo 1991 m. Sausio 13-oji. Tuomet labai aiškiai supratome, kad laisvę gali tekti ginti ginklu. Tuo metu gyvenau visai šalia Aukščiausiosios Tarybos rūmų, aspirantų bendrabutyje. Buvome pasirengę galimam susidūrimui. Po lova laikiau pusiau automatinį ginklą, turėjome pasiruošę medicinos priemonių. Matėme, kad sovietų kariuomenė naudoja jėgą prieš civilius gyventojus, kad žūsta žmonės.

Sausio 13-oji dar kartą patvirtino, kad valstybės laisvė nėra savaime suprantamas dalykas. Jeigu norime ją išsaugoti, turime būti pasirengę ją ginti.

– Esate mokslo žmogus. Atrodytų, mokslas ir vadovavimas šaulių kuopai – gana skirtingos veiklos. Kas jas sieja?

– Manau, kad jos labai gerai dera. Moksle reikia remtis faktais, patirtimi, analizuoti informaciją, vertinti kitų žmonių patirtį. Vadovaujant šauliams šie gebėjimai taip pat labai svarbūs.

Šiuo metu mūsų kuopoje yra apie 190 šaulių. Tai didelis kolektyvas, kuriame susirenka labai skirtingi žmonės, turintys savo patirtį, nuostatas, poreikius ir gebėjimus. Vadovauti tokiam būriui nėra paprasta.

Tačiau organizacinės patirties įgijau ir dirbdamas Vilniaus universitete (VU). Man teko vadovauti dideliems europiniams projektams, kuriuose dalyvaudavo šimtai dėstytojų. Taip pat teko nuo nulio kurti VU farmacijos studijų programą. Reikėjo suburti beveik šimtą žmonių, suderinti skirtingus požiūrius ir siekti bendro rezultato.

Ši patirtis labai padeda ir Šaulių sąjungoje. Čia taip pat reikia gebėti sutelkti žmones, išgirsti juos, paskirstyti atsakomybes ir siekti bendro tikslo.

Geras vadovas turi turėti gerą komandą. Mūsų kuopoje yra puikių žmonių, kurie prisiima atsakomybę ir atlieka labai svarbius darbus. Esame pasiskirstę darbus, kiekvienas žino savo atsakomybės sritį. Vadovas neturi visko daryti pats. Svarbu sukurti tokią komandą, kurioje žmonės pasitikėtų vieni kitais ir galėtų dirbti kartu. Vienas lauke ne karys. Tai ypač gerai supranti Šaulių sąjungoje.

– Kuo išsiskiria Jūsų vadovaujama Vilniaus šaulių 1003-ioji mechanizuota kuopa?

– Tai viena seniausių Lietuvos šaulių kuopų. Ji turi stiprias tradicijas ir įdomią istoriją. Iš mūsų kuopos išaugo ir kitos Vilniaus šaulių kuopos, kurios dabar veikia savarankiškai.

Mūsų gretose yra buvusių Šaulių sąjungos vadų, buvusių kariuomenės savanorių pajėgų vadų, Seimo narių, įvairių profesijų žmonių. Turime ir jaunimo, ir vyresnio amžiaus šaulių. Skiriasi ir jų politinės pažiūros. Yra socialdemokratų, Tėvynės sąjungos, Liberalų sąjūdžio, Laisvės partijos atstovų ir kitų partijų atstovų. Tačiau Šaulių sąjungoje mus vienija ne politinės pažiūros, o vienas tikslas – Lietuvos gynyba. Kartais, žinoma, reikia mokėti suderinti skirtingus požiūrius, išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau kol kas mums tai gerai sekasi.

Mūsų kuopa užsiima įvairia veikla. Laviname tolimojo šaudymo įgūdžius, mokomės valdyti dronus, dirbame su mokyklomis, organizuojame mokymus jaunimui. Veiklos spektras labai platus. Džiaugiuosi, kad turime atsakingų ir iniciatyvių žmonių, kurie vadovauja atskiroms grupėms ir rūpinasi konkrečiomis veiklos sritimis. Be tokios komandos rezultatų nebūtų.

– Su jaunimu susiduriate ir universitete, ir dalyvaudamas Šaulių sąjungos veikloje. Kaip vertinate šiandienės jaunosios kartos požiūrį į patriotizmą ir Tėvynės gynybą?

– Dabartinis jaunimas labai skiriasi nuo to, koks buvo mūsų laikais. Jam reikia kitaip pateikti informaciją, sudominti, parodyti, kuo vienas ar kitas dalykas svarbus ir naudingas.

Universitete dirbu su farmacijos, medicinos, optometrijos sričių studentais. Matau, kad tai aktyvūs, smalsūs, daug kuo besidomintys jauni žmonės.

Šaulių sąjungoje taip pat daug dirbame su mokiniais. Dalyvaujame pilietiškumo ir gynybos įgūdžių ugdymo veiklose, supažindiname jaunimą su elgesiu ekstremaliųjų situacijų metu, išgyvenimo pagrindais, šaudymu ir kitais praktiniais dalykais. Mokiniai tuo labai domisi. Ypač tada, kai gali ne tik klausytis, bet ir patys ką nors išbandyti.

Turime ir patirties, kuria galime su jais pasidalyti. Patys išgyvenome sovietų agresiją, o dabar glaudžiai bendradarbiaujame su Ukraina. Bendraujame su ukrainiečių kariais, kurie dalyvauja kovos veiksmuose, todėl gauname informaciją tiesiogiai iš jų.

Kai mokiniams pasakojame, kas vyksta Ukrainoje, su kokiomis problemomis susiduria civiliai ir kariai, kokią reikšmę turi dronai ar radijo ryšys, jie klausosi labai susidomėję. Tokia informacija jiems yra gyva ir tikra.

– Jaunimui dronai, šiuolaikinės technologijos gali atrodyti kaip įdomus žaidimas. Tačiau ar mokiniai suvokia, kaip visa tai susiję su Lietuvos saugumu?

– Mūsų užduotis ir yra jiems tai paaiškinti. Tokio amžiaus vaikus geriausia sudominti per praktinę veiklą, žaidimą. Negalime tikėtis, kad septintokas ar aštuntokas apie valstybės gynybą galvos taip pat, kaip suaugęs žmogus.

Todėl organizuojame dronų valdymo mokymus, mokyklose steigiame jaunųjų šaulių būrelius. Kai vaikai pamato dronus, jų akys tiesiog žiba. Jie nori bandyti, mokytis, sužinoti daugiau.

Naudojame ir kompiuterines programas, dronų valdymo simuliatorius. Pvz., „Steam“ platformoje yra programų („Lift off“, „Sky dive“), leidžiančių mokytis valdyti dronus virtualioje aplinkoje. Vaikai tai priima kaip žaidimą, tačiau kartu įgyja tam tikrų įgūdžių.

Vėliau, užaugę, jie galės tuos įgūdžius panaudoti Lietuvos kariuomenėje, Šaulių sąjungoje ar Krašto apsaugos savanorių pajėgose.

Šiuolaikinis karas labai pasikeitęs. Jame didžiulę reikšmę turi technologijos, nuotolinis valdymas, ryšio priemonės. Todėl manome, kad dronų valdymo mokymas turėtų atsirasti ir ugdymo programose. Tokius pasiūlymus teikiame Šaulių sąjungos vadovybei.

Savo valstybės istoriją jaunimas turi pažinti geriau. Juk sunku suprasti laisvės vertę, jeigu nežinai, kiek žmonių dėl jos kovojo, kentėjo ir žuvo.

– Vadinasi, šiandienis jaunimas turi potencialo tapti stipria Lietuvos gynėjų karta?

– Tikrai taip. Jaunimas labai perspektyvus, smalsus, domisi technologijomis, greitai mokosi. Tačiau manau, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti patriotiniam ugdymui ir Lietuvos istorijai.

Lankydamasis mokyklose kartais nustembu, kiek mažai mokiniai žino apie mūsų valstybės istoriją. Jie gali papasakoti apie senovės Romą, pasaulio istorijos įvykius, tačiau apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą ar 1941 m. Birželio sukilimą neretai būna beveik nieko negirdėję.

Manau, kad savo valstybės istoriją jaunimas turi pažinti geriau. Juk sunku suprasti laisvės vertę, jeigu nežinai, kiek žmonių dėl jos kovojo, kentėjo ir žuvo.

– Rusijos karas prieš Ukrainą pakeitė visos Europos saugumo situaciją. Kaip jis paveikė Jūsų ir kitų šaulių veiklą?

– Pirmiausia reikia prisiminti, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą prasidėjo ne 2022-aisiais, o dar 2014-aisiais, kai buvo okupuotas Krymas ir prasidėjo kovos Ukrainos rytuose.

Mes su ukrainiečiais aktyviai bendraujame nuo 2014 m. Jau tuomet organizuodavome ukrainiečių karių atvykimą į Lietuvą, renginius, susitikimus. Prie šių veiklų prisidėdavo ir Europos Parlamento nariai, nes tokioms iniciatyvoms reikėdavo nemažų finansinių išteklių.

Prasidėjus plataus masto invazijai, mūsų veikla dar labiau suaktyvėjo. Jau pirmosiomis karo dienomis pradėjome organizuoti paramos gabenimą. Kovo 1 d. į Ukrainą išvyko didžiulė devynių autobusų vilkstinė. Autobusai buvo pilni surinktos paramos.

Dabar mūsų šauliai nuolat vyksta į Ukrainą, veža reikalingas priemones. Paramos kelionės organizuojamos kiekvieną mėnesį. Turime labai atsidavusių žmonių. Pvz., mūsų šaulys dimisijos majoras Antanas Burokas, būdamas jau garbaus amžiaus, į Ukrainą su parama vyko apie 20 kartų.

Tačiau svarbu ne tik nuvežti paramą. Bendraudami su ukrainiečiais sužinome, kokia iš tikrųjų yra padėtis fronte, kokių priemonių reikia, kaip keičiasi karo pobūdis. Tai labai vertinga patirtis, kurią galime pritaikyti ir savo pasirengimui.

– Kokių svarbiausių pamokų Lietuva gali išmokti iš Ukrainos patirties?

– Pirmiausia – kad reikia ruoštis iš anksto. Negalima laukti, kol prasidės karas, ir tik tada pradėti galvoti, ką daryti.

Ukrainiečių patirtis rodo, kokią didelę reikšmę turi dronai, radijo ryšys, technologijos, gebėjimas greitai prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų.

Tačiau ne mažiau svarbus ir civilių gyventojų pasirengimas. Mes iš ukrainiečių sužinome, kaip žmonės elgiasi apšaudymų metu, kaip įrengiamos slėptuvės, kaip organizuojama pagalba, su kokiais sunkumais susiduriama, kai naikinama civilinė infrastruktūra. Šias žinias stengiamės perduoti Lietuvos visuomenei, ypač jaunimui.

Karo Ukrainoje patirtis labai aiškiai parodė, kad valstybės gynyba nėra vien kariuomenės reikalas. Tam turi būti pasirengusi visa visuomenė.

– Jeigu Lietuvai iškiltų tiesioginė grėsmė, Jums, kaip šaulių kuopos vadui ir šeimos žmogui, tektų spręsti nelengvą dilemą – pareiga Tėvynei ar rūpestis artimaisiais. Ar esate apie tai galvojęs?

– Mūsų šeimoje šie klausimai jau seniai aptarti. Mano žmona Vilma Ivanauskienė taip pat yra šaulė. Auginame tris nepilnamečius vaikus, todėl labai gerai suprantame, kad privalome iš anksto žinoti, kaip elgtumėmės iškilus pavojui.

Turime šeimos planą. Esame aptarę, ką turėtų daryti žmona, ką daryčiau aš, kaip reikėtų pasirūpinti vaikais. Vaikai taip pat gana gerai žino, kaip elgtis. Tai labai svarbu, nes kritiniu momentu gali kilti sumaištis. Jeigu šeima nėra nieko aptarusi, prasidėjus pavojui žmonės nežino, kur važiuoti, ką pasiimti, kaip susisiekti, kur susitikti. Kai viskas numatyta iš anksto, sprendimus priimti daug lengviau.

Be to, kaip kuopos vadas esu atsakingas ne tik už savo šeimą. Mūsų kuopa turi numatytus atsakomybės rajonus, objektus, kuriuos prireikus reikėtų saugoti ir ginti. Todėl negaliu tiesiog visko palikti ir pradėti rūpintis vien asmeniniais reikalais.

Mano nuostata aiški – Tėvynė pirmoje vietoje, o šeimos saugumu reikia pasirūpinti iš anksto. Būtent todėl ir reikalingas šeimos planas.

– Tačiau daugelis žmonių apie galimas grėsmes vengia galvoti. Galbūt tikisi, kad nieko blogo nenutiks. Kodėl, Jūsų manymu, pasirengimas toks svarbus net ir taikos metu?

– Nes prasidėjus krizei gali būti per vėlu ruoštis. Žmogus turi iš anksto žinoti, kur sudėti svarbiausi daiktai, kokių atsargų turi, kur slėptis, kaip elgtis nutrūkus elektros tiekimui ar ryšiui.

Vilnius yra netoli valstybės sienos, todėl turime suprasti ir savo geografinę padėtį. Jeigu prasidėtų karas, grėsmė galėtų kilti labai greitai.

Žinoma, tikiuosi, kad taip neatsitiks. Esame NATO valstybė, turime sąjungininkų, bendradarbiaujame su NATO kariais. Šaulių sąjunga taip pat palaiko gerus ryšius su sąjungininkų pajėgomis, ypač amerikiečių kariais, iš kurių gauname vertingų mokymų. Tačiau narystė NATO nereiškia, kad patiems nieko nereikia daryti. Turime būti pasirengę ir patys.

– Ką pasakytumėte žmogui, kuris teigia mylintis Lietuvą, tačiau mano, kad jos saugumu ir ateitimi turėtų pasirūpinti kariuomenė, politikai ar kiti žmonės?

– Manau, kad kiekvienas žmogus turi suprasti savo atsakomybę. Negalima visko palikti valstybei ir tikėtis, kad kas nors kitas viskuo pasirūpins. Net ir nesant karo grėsmės, kiekvienas turėtų pagalvoti, ar yra pasirengęs ekstremaliajai situacijai. Ar turi maisto, vandens, būtinų vaistų atsargų? Ar žino, kur slėptis? Ar šeimos nariai žino, ką daryti?

Mes daug dirbame šviesdami visuomenę. Be veiklos Šaulių sąjungoje, vadovauju ir Nevyriausybinių organizacijų koordinacinei tarybai valstybės gynybiniams pajėgumams stiprinti – NOKT. Ji vienija apie 20 organizacijų, tarp jų – su pasieniečiais, atsargos kariais ir kitomis visuomenės grupėmis susijusias organizacijas. Mūsų tikslas – kad visuomenė būtų kuo geriau pasirengusi, kad žmonės turėtų žinių ir suprastų, kaip elgtis.

– Šaulių sąjunga daugeliui pirmiausia asocijuojasi su ginklu ir kariniu pasirengimu. Ar žmogus, kuris nemoka šaudyti arba dėl amžiaus ar sveikatos negalėtų dalyvauti koviniuose veiksmuose, taip pat gali būti naudingas?

– Be abejo. Tai vienas svarbiausių dalykų, kurį norėčiau pabrėžti. Šaulių sąjunga vienija labai skirtingo amžiaus, profesijų ir gebėjimų žmones. Mūsų kuopoje yra net 90-mečių. Vienas toks žmogus dar žaidžia krepšinį, yra Europos čempionas tarp senjorų. Tai puikus pavyzdys, kad amžius nebūtinai yra kliūtis būti aktyviam.

Ne visi turi būti geri šauliai ar atlikti kovines užduotis. Vienas žmogus gali puikiai organizuoti logistiką, kitas – pasirūpinti maitinimu, trečias – užtikrinti radijo ryšį, dar kitas turi žvalgybai ar kitoms užduotims reikalingų įgūdžių. Svarbiausia, kad kiekvienas galėtų prisidėti pagal savo galimybes.

Šaulių sąjungoje vietos yra ir žmonėms su negalia, ir vyresnio amžiaus žmonėms. Galbūt jie negali atlikti vienų užduočių, tačiau gali būti labai naudingi kitose srityse. Juk valstybės gynybai reikia ne tik tų, kurie laiko ginklą. Reikia žmonių, kurie moka organizuoti, aprūpinti, palaikyti ryšį, pasirūpinti kitais.

Atėjęs į Šaulių sąjungą žmogus įgyja ne tik valstybės gynybai reikalingų žinių. Jis išmoksta ir daugybės dalykų, kurie svarbūs asmeniniame gyvenime.

Požiūris: K. Ivanausko teigimu, labai svarbu ne tik norėti ginti laisvę, bet ir būti tam pasirengus. / K. Ivanausko asmeninio arch. nuotr.

– Ką patartumėte žmogui, kuris jau kurį laiką svarsto galimybę tapti šauliu, bet vis nedrįsta žengti pirmojo žingsnio?

– Pirmiausia siūlyčiau ateiti, susipažinti, pasižiūrėti, kaip mes dirbame. Nereikia galvoti, kad žmogus iš karto privalo viską mokėti ar turėti kokių nors ypatingų gebėjimų.

Šaulių sąjungoje labai svarbus savanoriškumo principas. Suprantame, kad žmonės turi darbus, šeimas, kitų įsipareigojimų. Vienas gali skirti daugiau laiko, kitas – mažiau. Jeigu vienas negali atvykti, jį gali pavaduoti kitas. Svarbiausia yra žmogaus noras prisidėti, mokytis ir būti naudingam.

Atėjęs į Šaulių sąjungą žmogus įgyja ne tik valstybės gynybai reikalingų žinių. Jis išmoksta ir daugybės dalykų, kurie svarbūs asmeniniame gyvenime – kaip pasirūpinti šeima, kaip elgtis ekstremaliosios situacijos metu, kaip nepasimesti ištikus krizei.

Be to, čia galima nuolat tobulėti. Dalis mūsų šaulių vėliau pasirenka tarnybą kariuomenėje ar Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Taigi siūlyčiau tiesiog ateiti ir pabandyti. Šaulių sąjungoje kiekvienas gali atrasti savo vietą.

– Per savo gyvenimą matėte ir sovietinę okupaciją, ir Lietuvos Atgimimą, ir Sausio 13-osios įvykius, o dabar stebite karą Ukrainoje. Ką ši patirtis Jums sako apie laisvę? Ar ji kada nors gali tapti savaime suprantama duotybe?

– Ne, laisvė nėra duotybė. Už ją reikia kovoti ir mokėti ją apginti. Ukrainos pavyzdys labai aiškiai parodo, kas nutinka, kai į šalį įsiveržia okupantas. Matome, kas vyko Mariupolyje ir kitose okupuotose vietovėse, kaip kenčia civiliai gyventojai, kaip žmonės praranda namus, artimuosius, galimybę patiems spręsti savo likimą. Todėl labai svarbu ne tik norėti ginti laisvę, bet ir būti tam pasirengus. Vien pasiryžimo gali neužtekti. Reikia žinių, įgūdžių, organizuotumo.

Prisiminkime ir 1941 m. Birželio sukilimą. Tuomet žuvo daug jaunų žmonių. Jie buvo pasiryžę kovoti, tačiau daliai jų trūko pasirengimo. Tai taip pat svarbi istorijos pamoka.

Šaulių sąjunga ir yra organizacija, kuri padeda žmonėms pasirengti. Moko, kaip elgtis, kaip gintis, kaip padėti kitiems. Labai svarbu suprasti, kad laisvė ginama ne tik ginklu. Mano vertinimu, ginklas sudaro gal tik dešimtadalį visos Šaulių sąjungos veiklos. Visa kita – patriotinis ugdymas, pilietiškumas, pasirengimas, žinios, gebėjimas veikti kartu.

Laisvę reikia ginti įvairiomis priemonėmis. Svarbiausia – kiekvienas turime suprasti, kad tai yra ir mūsų pačių pareiga.