Šaulė Vaida Rukaitė-Drazdovė: Tėvynė visada su manimi

– Nuo 2010 m. gyvenate Nyderlanduose, ten užaugo Jūsų trys sūnūs, ten Jūsų šeimos namai ir profesinis gyvenimas. Tačiau, duodama šaulės priesaiką, socialiniuose tinkluose parašėte: „Toli tik erdvėje ir laike, bet Lietuva visada su manim.“ Kas yra ta Lietuva, kurią žmogus gali išsivežti su savimi ir išsaugoti beveik du dešimtmečius?

– Lietuva – geriausia šalis pasaulyje. Labai myliu Tėvynę ir savo gimtąjį Kelmės kraštą. Niekada nesiveržiau išvykti iš Lietuvos. Dar studijuodama kurį laiką gyvenau ir mokiausi JAV – jau tada sulaukiau raginimų likti ir kurti savo gyvenimą ten. Tačiau labai norėjau grįžti, mokytis ir dirbti Lietuvoje ir Lietuvai.

Į Nyderlandus išvažiavau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.  Lietuvai įstojus į ES, dalyvavau konkursuose dėl darbo ir keletą jų laimėjau, t. y. patekau į potencialių darbuotojų sąrašus. Dirbau Lietuvoje, Europos Komisijos (EK) atstovybėje, su pačia nuostabiausia komanda pagal laikiną darbo sutartį, o po kurio laiko mane pakvietė tapti ES valdininke būtent Nyderlanduose.

Ačiū sutuoktiniui, kuris palaikė, paaukojo savo karjerą, rūpinosi manimi ir dviem mūsų vaikais pirmaisiais metais. Trečias sūnus gimė jau Alkmare. Taip, gyvenimas čia patogus, puikiai išvystyta infrastruktūra, gyvename netoli jūros, kopų, iki Amsterdamo mažiau nei valanda kelio, bet… vasaromis grįžtame į Lietuvą. Kalėdas, Velykas, jei tik galime, švenčiame Lietuvoje, jei negalime – švenčiame pagal lietuviškas tradicijas.

Su dabartinėmis technologijomis daug lengviau išlaikyti ryšį – seneliai pasiekiami vaizdo skambučiais, lietuviška žiniasklaida – internete, net knygų ar pokalbių klubai taip pat kuriasi virtualiojoje erdvėje. Sūnūs Europos mokykloje mokėsi lietuvių kalbos, jaunėlis iki šiol mokosi. Jam, gimusiam Nyderlanduose, gal sunkiausia, bet mes visi esame lietuviai ir tuo džiaugiamės.

Kol gyva būsiu, mano meilė Lietuvai niekada nesibaigs, ryšys su mano šaknimis niekada nenutrūko.

– Šaulės priesaiką davėte beveik sulaukusi 50-ies – gyvenimo etape, kai žmogus dažniau galvoja apie tai, ką jau sukūrė ir pasiekė, o ne ieško naujų pareigų ir įsipareigojimų. Kodėl būtent dabar pajutote, kad norite ne tik mylėti Lietuvą, domėtis tuo, kas joje vyksta, bet ir labai konkrečiai jai įsipareigoti? Kas tapo tuo postūmiu?

– Postūmiu, žinoma, tapo Rusijos agresija prieš Ukrainą. Iki paskutinės minutės netikėjau, kad tai įvyks. Kaip ir visus tada, mane ištiko didžiulis šokas, ieškojau būdų, kaip padėti Ukrainai, remti ten likusias šeimas. Tačiau užsitęsęs karas, kintanti geopolitinė situacija ir galbūt artėjantis jubiliejus privertė ir pamąstyti: o kas toliau, kuo aš dar labiau galiu prisidėti? Paaugus vaikams atsirado daugiau laiko hobiams: sportui, ikonografijai, bet kartu sąžinė kvietė ir kitoms, prasmingesnėms, veikloms.

Mintys apie narystę Šaulių sąjungoje kirbėjo, bet maniau – neįmanoma, nes gyvenu ne Lietuvoje. Šių metų pradžioje ėmiau domėtis, ar galėčiau prisijungti prie kokio nors skyriaus Lietuvoje, ir paaiškėjo, kad yra galimybė prisijungti prie Šaulių Nyderlanduose. O džiaugsme! Labai dėkinga vadams, kurie priėmė paraišką ir greitai galėjau duoti priesaiką Lietuvos ambasadoje Briuselyje kartu su kitais lietuviais iš Nyderlandų, Belgijos ir Prancūzijos.

– Savo žinutę apie priesaiką pradėjote žodžiais „Tėvynės labui!“ ir parašėte: „Tikiuosi būti naudinga Lietuvai net būdama toli nuo jos.“ Kuo žmogus, gyvenantis už daugiau kaip 1 tūkst. km, gali būti naudingas savo valstybei? Ar, stodama į Šaulių sąjungą, jau žinojote, kokia galėtų būti būtent Jūsų vieta ir misija?

– Gražus tas Šaulių sąjungos šūkis „Tėvynės labui!“, bent jau mane labai griebia už širdies. Didžiausias iššūkis duodant priesaiką buvo neapsiašaroti, nes kaip čia dabar… Tiesą sakant, prieš stojant į šaulių gretas gerai nežinojau, kuo galėsiu būti naudinga, bet tikėjausi pasitarnauti savo įgūdžiais, žiniomis, patirtimi, ryšiais. Neseniai mačiau reportažą, kur kalbinta vyresnio amžiaus Amerikos lietuvė, gimusi Vokietijoje, gyvenusi JAV ir grįžusi į Lietuvą tik po nepriklausomybės atkūrimo, sakė: esame maža tauta, todėl turime branginti kiekvieną žmogų – ar tai būtų profesorius, ar gatvės šlavėjas.

Aš irgi norėčiau, kad mano vaikai tikėtų, jog kiekvienas lietuvis yra svarbus savo šaliai. Šaulių sąjunga yra būtent tokia organizacija, kuri gali savo narius sutelkti Tėvynės labui, panaudodama jų talentus, tam tikrus gebėjimus, apmokydama naujų, ribinėse (ir ne tik) situacijose reikalingų įgūdžių.

– Jūs dirbate EK, taigi savo profesiniame gyvenime kasdien esate europietė, o namus jau daug metų kuriate Nyderlanduose. Ar per tuos dešimtmečius pasikeitė Jūsų pačios supratimas, ką reiškia būti lietuve? Galbūt, gyvenant svetur, Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės vertę kartais pajunti net stipriau, nei gyvendamas joje?

– Taip, dirbu EK Jungtiniame tyrimų centre, „Euratomo“ koordinavimo skyriuje. Darbas su kolegomis iš įvairių Europos šalių be galo įdomus, esu išrinkta Personalo komiteto pirmininke trečiai kadencijai, tenka nuolat bendrauti su įvairių Europos tautų žmonėmis, perprasti tam tikrus kultūrinius niuansus. Mano supratimu, Lietuva visada buvo Europos valstybė, tad ir visi lietuviai – europiečiai, man šios sąvokos neatsiejamos. Labai dažnai pagalvoju, kad Lietuvos nepriklausomybė, laisvė yra ir tam tikras stebuklas. Argi ne stebuklas yra Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. vasario 16 dienos deklaracija – unikalus dokumentas, liudijantis Lietuvių tautos viltį, kai atrodytų, kad jokios vilties būti laisviems nebėra?

Iš tiesų, gyvenant toli labiau ryškėja Lietuvos teigiami bruožai, blunka trūkumai arba jie neatrodo reikšmingi. Vyriausybių skandalai? Vadinasi, esame demokratinė valstybė. Korupcija? Vadinasi, teisėsauga veikia, išaiškina, užkardo. Mūsų didžiausias turtas – žmonės, todėl nedraugų jėgos labai stengiasi mus skaldyti, priešinti ir, deja, jiems neblogai sekasi. Tačiau matau ir žinau, kad Lietuvoje yra labai daug gerų, darbščių, sąžiningų, talentingų, verslių, patriotiškų žmonių, matau ir patiriu labai daug gerumo apraiškų kasdienybėje. Turime stengtis tą gėrį pastebėti, jį puoselėti ir skleisti.

– Šaulio priesaikoje yra labai stiprus įsipareigojimas – negailėti jėgų ir gyvybės ginant Lietuvos valstybę. Ką Jums pačiai reiškė ištarti tokius žodžius po beveik dvidešimties metų gyvenimo svetur? Ar tą akimirką pagalvojote, kiek iš tikrųjų esate pasirengusi atiduoti dėl šalies, kurioje seniai nebegyvenate?

– Be abejo, galvojau. Mes visi žinome, kad gimimas – tai pirmas žingsnis mirties link. Kol gyva būsiu, mano meilė Lietuvai niekada nesibaigs, ryšys su mano šaknimis niekada nenutrūko. Galbūt buvo laikotarpis, kai teko suvokti, kad kai kurie lietuviai į emigrantus reaguoja nepalankiai, kai teko priimti faktą, kad Lietuva labai stipriai pasikeitė nuo tada, kai išvykome. Gal kai kurių niuansų šiuolaikinės lietuvių ir jaunimo pasaulėjautos ir nebeperprasiu, bet… Jei Lietuvą užpultų, neįsivaizduoju, kad galėčiau gyventi lyg niekur nieko. Vienintelis kelias – ruoštis Lietuvos gynybai, būti tam pasirengus fiziškai ir psichologiškai. Kuo daugiau žmonių bus pasiryžę ir apmokyti visuotiniam pasipriešinimui, tuo geriau.

– Jūsų trys sūnūs užaugo jau visai kitokiomis aplinkybėmis nei jūs – ne Lietuvoje. Kaip jie reagavo į mamos sprendimą tapti Lietuvos šaule? Ar Jums svarbu, kad jie suprastų, kodėl Lietuva, nors šeima gyvena Nyderlanduose, jų mamai tebėra Tėvynė, kuriai galima ne tik jausti sentimentų, bet ir turėti pareigų? Jiems nekilo mintis prisijungti prie šaulių?

– Lietuva tebėra Tėvynė ir jiems. Vyresnėlis, baigęs studijas, planuoja atlikti karo prievolę. Viena iš priežasčių, kodėl tapau šaule, – parodyti jiems pavyzdį, motyvuoti, padėti suprasti, kad teisių nebūna be pareigų. Vyresnieji – jau pilnamečiai, žino, koks svarbus karinis pasirengimas. Jų lietuviai draugai buvo pašaukti, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vienas net liko ten po privalomosios tarnybos. Ar tapti šauliais, dar vyksta svarstymai, kol kas studijos – intensyvios, o jaunųjų šaulių Nyderlandų diasporoje dar nėra. Vis dėlto žinau tikrai, kad jei Lietuvą užpuls, ginsime ją visi.

Lietuvoje – demografinė krizė, todėl nereikėtų atstumti išvažiavusių. Grįžusiems vertėtų padėti kuo greičiau pasijusti laukiamiems ir reikalingiems.

Pastovumas: V. Drazdovės šeima (iš kairės) – sūnūs Jonas ir Jokūbas, vyras Erikas ir jaunėlis Joris – net gyvendami Nyderlanduose didžiuojasi esantys lietuviai. / V. Rukaitės-Drazdovės asmeninio arch. nuotr.

– Kas, kokie žmonės yra Jūsų kolegos šauliai Nyderlanduose? Kiek jūsų? Kodėl jie nusprendė tapti šauliais? Jiems tai pramoga, laisvalaikio užsiėmimas ar esmė kur kas giliau?

– Reikėtų pabrėžti, kad diasporos šauliai – nekinetiniai, t. y. mes neruošiami dalyvauti tiesioginiuose karo veiksmuose, bet turime kitų tikslų ir užduočių. Žinoma, bazinį šaulio įgūdžių kursą pabaigti skatinami visi. Mūsų nėra labai daug, bet Nyderlanduose organizacija palyginti labai jauna, plečiamės, mūsų sparčiai daugėja, būriui priklauso ir šauliai iš Belgijos ir Prancūzijos, labai įvairaus amžiaus ir įvairaus profilio žmonės. Daug šaulių susibūrę Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje.

Nemanau, kad šaulystėje yra kas nors pramoginio. Tai ne laisvalaikis, tai laisvalaikio – vakarų, savaitgalių – skyrimas paskaitoms, kursams, žygiams, mokymams, susitikimams, gilinimuisi į tam tikrą sritį. Vadams tenka ir daug organizacinio, administracinio, komunikacinio darbo, ir tai neatlygintinai, savo lėšomis ir galbūt atimant dalį dėmesio šeimai. Neteko kalbėtis apie su kitais šauliais, kokie jų motyvai, tačiau, manau, panašūs – Tėvynės labui. Viena tikrai žinau – bendrystės jausmas būnant su kitais šauliais, kad kokie jie skirtingi būtų, sunkiai žodžiais nusakomas.

– Šiandien ypač daug kalbama apie karą, saugumą ir būtinybę būti pasirengusiems ginti tai, ką ilgai laikėme savaime suprantamu dalyku, – laisvę. Ar Rusijos karas prieš Ukrainą pakeitė ir Jūsų santykį su Lietuvos laisve – galbūt privertė suprasti, kad vien jaustis Lietuvos dalimi nebepakanka ir reikia pačiai ką nors daryti?

– Nemanau, kad laisvę kada nors laikiau savaime suprantamu dalyku. Tačiau taiką – tikrai taip. Atrodė, kad karo Europoje būti nebegali. Tačiau dar 2014 m., kai Rusija okupavo Krymą, buvo nemalonu stebėti vakariečių kolegų reakcijas – gana abejingas, kartais net atkartojant rusiškos propagandos naratyvus, kad ten visada buvo rusų žemės ir pan.

Tuo metu dar ES institucijose dirbo rusų tautybės žmonių, net turėjau vieną kolegą rusą, kuris, atnešęs kažkokią knygpalaikę, bandė man įrodinėti, kad baltai neegzistuoja, o yra tik slavai. Tada buvau šokiruota, kaip iš pirmo žvilgsnio išsilavinęs žmogus, inžinierius, mokslo darbuotojas, negyvenantis Maskvoje jau daug metų, gali taip besąlygiškai tikėti ir platinti Putino propagandą. Tuo metu su kita ukrainiečių kilmės kolege stengdavomės paneigti tuos svaičiojimus kasdieniuose pokalbiuose, ganėtinai draugiškuose, juokais ir pokštais. Dabar taip ramiai to daryti tikriausiai negalėčiau.

– Žmogus gali išvažiuoti iš Lietuvos, susikurti gyvenimą kitoje šalyje ir po daugelio metų vis dar sakyti „Tėvynės labui“. Ką šiandien pasakytumėte kitiems užsienyje gyvenantiems lietuviams, manantiems, kad dėl didelio atstumo jie nebegali realiai prisidėti prie Lietuvos saugumo ir ateities?

– Gali gyventi Lietuvoje ir tikėti rusiškais naratyvais. Gali gyventi bet kurioje kitoje šalyje ir rūpintis Lietuvos reikalais, dirbti ir kurti Tėvynės labui, auginti vaikus Lietuvos patriotais. Manau visi, kuriems rūpi Lietuva, ras būdų prisidėti prie jos saugumo ir ateities. Atstumas atsiranda tada, kai tave atstumia. Labiau norėčiau pasakyti visiems, ir išvykusiems, ir Lietuvoje likusiems: mes – maža tauta, todėl turime branginti kiekvieną žmogų.

Reikėtų ugdyti kritinį mąstymą mokyklose, apvalyti socialinius tinklus nuo trolių, botų, nedraugiškų valstybių propagandos, rasti būdų sugrąžinti į tikrovę atspindinčią informacinę erdvę suklaidintus, galbūt menkesnio išsilavinimo žmones. Matau, kaip po truputį tai vyksta, atsiranda ir Vyriausybės programų, ir privačių iniciatyvų.

Lietuvoje – demografinė krizė, todėl nereikėtų atstumti išvažiavusių. Kiekviena situacija individuali ir galbūt sudėtinga. Grįžusiems vertėtų padėti kuo greičiau pasijusti laukiamiems ir reikalingiems. Profesorius Valdas Rakutis yra palyginęs lietuvių ir lenkų tautinės savimonės skirtumus maždaug taip: lenkui tu lenkas, net jei esi tik truputį lenkas, o lietuviui tu nelietuvis, jei nors truputį esi nelietuvis… Tai reikėtų kaip nors keisti, kad liktume stiprūs ir gausūs, kad mūsų valstybę sudarytų Lietuvos piliečiai, kuriems rūpi Lietuvos laisvė ir jos nepriklausomybė, net jei fiziškai jie ne Lietuvoje.