R.Vildžiūnienė atsakymus randa folklore
Tie, kam yra tekę girdėti Rūtos Vildžiūnienės atliekamas liaudies dainas, neabejotinai jos dainavimą įsiminė visam gyvenimui. Ši moteris nesunkiai balsu įveikia bet kurį ansamblį.
Pripažindama, kad etninė kultūra yra vaistas nuo depresijos, didžioji gyvenimo prasmės mokytoja ir savivokos šaltinis, R.Vildžiūnienė nepamiršta esanti ne tik folkloro ansamblio „Auksodis“ įkūrėja bei vadovė, bet ir muzikologė, pedagogė ir, kaip pati mėgsta sakyti, bobutė.
Kratosi banalumo
– Kai prieš kelerius metus Bretanėje vykusio „Europiados“ festivalio metu didžiuliame stadione Jūs dainavote apeiginę dzūkišką rugiapjūtės dainą, daugiatūkstantinė minia nuščiuvo. Skirtingų tautų žmonės, nors ir nemokėjo lietuvių kalbos, bet suprato, ką norėjote jiems pasakyti. Ar tai reiškia, kad liaudies kultūra yra artima visiems?
– Esu šventai įsitikinusi, kad etninė kultūra yra ne tik suprantama kiekvienam nuoširdžiam žmogui, bet ir priešnuodis viskam, kas šiuolaikiniame gyvenime yra neskoninga, pigu, vulgaru, banalu. Juk tada, kai etninė kultūra dar buvo gyvoji kasdienybė, žmonės nežinojo, kas yra depresija, kiekvienas darbas, o juo labiau šventė, buvo lydima dainų, apeigų, ritualų, to, ką dabar vadiname menu ar net kultūra. Tik tai kultūrai nereikėjo meno vadovų, ministrų ar klubų vedėjų. Žmonės puikiai žinojo, kada ir kaip švęsti Užgavėnes, Kūčias, saulėgrįžą ar Žolinę. Tai buvo kasdienybės dalis, bet kartu kiekvienoje to gyvenimo detalėje buvo daugybė simbolių, metaforų, įprasminimo ir savotiškų kodų. Anksčiau buitis buvo sunkesnė, bet žmonės gyveno linksmiau, dabar gyvenimas patogus, bet žmonėms neretai liūdna ir vieniša.
– Bet laikas eina, gyvenimas keičiasi, tad kitokios darosi ir šventės.
– Taip. Dabar be fejerverkų, alaus, persivalgymo ir triukšmo šventės neįsivaizduojame. Bet žmonių santykiai atšalę, jie vieni kitiems svetimi. Anksčiau žmonės per vestuves tiek daug dainuodavo, kad nebūdavo laiko persivalgyti ir prisigerti. Užtat visiems buvo smagu, nes svarbiausia yra pajusti bendrumą su šalia esančiu. Kai išgirstu skeptikus sakant, kad visos lietuvių dainos liūdnos, kviečiu stoti į ratą ir dainuoti kartu. Tik tada, kai jauti kito žmogaus vibracijas, balso intonaciją, giliniesi į žodžius, girdi bendrą gausmą, gali patirti tikrąjį liaudies dainų teikiamą džiaugsmą. Šiemet kartu su „Auksodžiu“ į Juodkrantę važiavo vaikinas, kuris anksčiau neturėjo nieko bendra su folkloru. Juodai apsirengęs, apsikabinėjęs auskarais jaunuolis iš pirmo žvilgsnio atrodė skeptiškas ir nepritampantis prie mūsų kompanijos. Bet kai vakare prieš pat saulės laidą susėdome ant kalno prie Senosios perkėlos ir laukdami kelto kartu dainavome, jis negalėjo nuslėpti užplūdusių jausmų. Vaikinas nesugebėjo tiksliai suformuluoti, ką jaučia, bet buvo aišku, kad tai buvo pakilūs jausmai. Jis suvokė esąs dalis didingos tautos.
– Bet kaip tai paaiškinti vaikams, kurie nebeįsivaizduoja gyvenimo be televizoriaus, interneto, kokakolos, mėsainių?
– Neretai vakaronių metu klausiu vaikų, kaip jie įsivaizduoja šventę. Tenka jiems aiškinti, kad mėnesį ar du neragavę mėsos, saldumynų, nesilinksminę jie pajustų šventę širdyje jau vien užuodę mamos kepamo pyrago kvapą. Juk mūsų senoliai per adventą ar gavėnią nemirė iš bado, tik skanumynai jiems buvo prabanga. Perteklius neleidžia pajusti šventės.
Folkloras neturi puikybės
– Neretai folkloras tapatinamas su kažkuo labai nuobodžiu, įdomiu tik pagyvenusiems žmonėms dalyku.
– Nesutinku. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentų ansamblis „Auksodis“ gyvuoja jau 26 metus. Mat folkloras nėra skirtas aukštoms scenoms. Mano nuostata tokia – bet kurio koncerto didžioji dalis turi tapti vakarone. Tada žiūrovai tampa dalyviais: kartu žaidžia žaidimus, šoka, mokosi dainuoti. Būtent tokiuose renginiuose žmonės maldauja muzikantų nepadėti instrumentų, o ansambliečių – kuo ilgiau tęsti linksmybes. Čia nėra vietos puikybei, savęs išaukštinimui ir kito sumenkinimui. Ir tada visi – jauni ir vyresni – tampa lygūs. Dabar „Auksodžio“ nariams yra nuo penkiolikos iki aštuoniasdešimt dvejų metų. Beje, ansamblio pavadinimas taip pat simboliškas. Netoli Darbėnų yra vietovė, kuri vadinasi taip pat. Žodis kilęs nuo „auka“ ir „sodas“, o gal nuo „augti“ ir „sodinti“.
– Ar teisingai supratau, kad ansamblio nariai – ne tik studentai?
– Jų dauguma, bet į repeticijas ateina ir medikai, mokytojai bei kitų profesijų atstovai. Dalis jų lankė repeticijas tais laikais, kai dar būdavo skiriama pinigų klubams išlaikyti. Kiti ateina sužinoję, kad neišvarome nė vieno norinčio dainuoti. Mes ne šlifuojame vieną dainą iki tobulumo, o kaskart pradėdami repeticijų sezoną sukame kalendorių ratu. Rudenį dainuojame lygiadienio, paskui Vėlinių dainas, pereiname prie advento, Kalėdų dainų.
Vaiko debesis
– Kaip aistra folklorui susijusi su Jūsų darbu universitete?
– Be to, kad kartą per savaitę su studentais repetuojame, skaitau paskaitas apie etnokultūrą, liaudies muzikos, baltų kultūrą.
– Bet pagal išsilavinimą Jūs esate muzikologė?
– Esu baigusi Muzikos akademiją ir universitete dėstau muzikos teorijos dalykus. Kaip muzikologė dažnai esu prašoma vesti klasikinės muzikos koncertus. Tai tradicija, kai specialistas komentuoja žiūrovams kūrinius.
– Dažnai pabrėžiate, kad esate bobutė. Papasakokite, prašau, apie šį savo amplua.
– Turiu sūnų Adomą ir dukrą Agnę. Vaikai jau seniai susiformavę žmonės, kurių nebegaliu paveikti. Dukra turi dvi dukreles: penkiametę Gerdutę ir dvejų Rusnytę. Tai dvi mano žvaigždės, į kurias dar galiu dėti vilčių, norėdama jas auklėti, mokyti, supažindinti su pasauliu. Gaila tik, kad jos toli – gyvena Vilniuje. Negaliu dažnai jų matyti, o metai taip greitai eina, mergytės auga, taip prarandame brangiausią laiką. Va su Gerdute pernai mokėmės nepykti, nes kai pyksti, dangų užtraukia debesėliai ir prapliumpa lyti. Pati gamta mums padėjo. Debesis vaikėme dainelėmis.
– Ar anūkės Jums dabar yra gyvenimo įprasminimas?
– Ne. Esu objektyvi bobutė. Nesu be žado nuo vaikų ir nelepinu jų be galo. Žinoma, myliu. Kai miegodama su Rusnyte pabundu ir pamatau jos putlią rankytę, nebegaliu užmigti nuo minties, kiek daug jai teks gyvenime veikti: skalbti, gręžti, glostyti, minkyti. Juk ir liaudies dainose šaipomasi iš visų – senų ir jaunų, vyrų ir moterų, bet tik ne iš jaunamartės. Moters dalia – tai atsakomybė už visą šeimą, nudirbti ne tik daugybę darbų, bet ir apeiti visus aštrius kampus, kad nenukentėtų šeimos garbė, kad visi jaustųsi laimingi, mylimi ir patenkinti.
Jėga – iš tėvų
– Papasakokite, prašom, apie savo tėvus. Kas išugdė muzikinį skonį?
– Abiejų mano tėvų giminė muzikali ir daininga. Tėveliai kilę iš Skuodo rajono, Šačių. Apstulbau paskaičiusi poeto Vytauto Mačernio laišką savo draugei, kuriame jis kvietė ją iš Vilniaus atvažiuoti apsilankyti. V.Mačernis žadėjo parodyti Žemaitiją ir tikino, kad Šatėse gyvena labai aukšti ir balsingi žmonės. Tikra tiesa. Kai susirenka mūsų giminė, kai uždainuoja, dreba sienos. Mano tėvelis Jonas Statkus buvo septynioliktas vaikas šeimoje, tiesa, užaugo dešimt. Tai buvo labai talentingas žmogus: grojo fortepijonu, akordeonu, vargonais. Kasmet visi giminaičiai švenčių proga sulaukdavo jo rašytų eiliuotų pasveikinimų. Tėvelis buvo nusipelnęs muzikos mokytojas, puikus organizatorius, su vaikais statė paties sukurtas operas. Tie, kas lankė 4 vidurinę mokyklą, dar jį prisimena. Daugelis buvo kone prievarta verčiami dainuoti chore. Dar dabar pamenu, kaip jis garsiai skaitydavo vaikų rašinius apie tai, kokius jausmus mokiniams sukeldavo žymiųjų kompozitorių kūriniai. Mano brolis Arūnas Statkus iš tėvelio paveldėjo neeilinius pedagogo sugebėjimus. Arūnas Nacionaliniame simfoniniame orkestre groja altu, be to, yra subūręs bendraminčių altininkų ansamblį. Mama, nors ir neturi muzikinio išsilavinimo, iki šiol puikiai dainuoja. Be jos kepto pyrago, vadinamo „babka“, nepraeina nė vienas „Auksodžio“ susibūrimas.
Naujausi komentarai