„Žinių radijo“ laidoje „Mokslo dvikova“ filosofas profesorius Andrius Bielskis (toliau A. B.) ir Vilniaus universiteto Politikos komunikacijos tyrimų centro vadovas Linas Kontrimas (toliau L. K.) dalijasi mintimis, kas nutiko, kad tauta, kuri dešimtmečius vadinta „tylia“, staiga pradėjo garsiai reikšti pretenzijas valdžiai. Laidoje klausiama, ar tai pilietinės visuomenės branda, ar tiesiog augantis susierzinimas, susipriešinimas ir nepasitikėjimas institucijomis.

– Pastaruoju metu, atrodo, protestuoja visi. Skirtingų ideologijų aktyvistai dažniau išeina į gatvę ir išsako savo politinę bei pilietinę poziciją. Kas nutiko?

– L. K.: Priežasčių reikėtų ieškoti ne vienoje vietoje ir net ne viename kabinete. Man atrodo, kad visi šie judėjimai gimsta nespontaniškai. Neapgaudinėkime savęs, juk jie yra akivaizdžiai kažko paskatinti. Ar tie skatintojai yra irgi pilietiški, ar jiems taip pat norisi kažką pasiekti, padaryti, ar jie yra labai politiškai suinteresuoti – aš dabar jums neatsakysiu, bet tokią hipotezę keliu. Reikia patyrinėti, tačiau tie, kurie galėtų atsakyti į klausimus, neįsileidžia. Su jais jokio interviu nepadarysi.

Pastebime, kad geografiškai mes visus judėjimus matome viename mieste. Visur kitur jie organizuojami vos kelių žmonių. Nuo tikro protesto mes esame toli, ir tas mane neramina, nes kultūrininkų išėjimas į viešumą parodė, kad ten yra akivaizdžiai didelė dalis žmonių, kurie tiki, jog kultūrai yra striuka ir jiems skauda. Jie eina, kalba, susirenka nemaža masė. Taip pat matome, kad šalia viso to sukinėjasi ir partinės pajėgos. Ir tada kas mums belieka? Mes negalime sakyti, kad tokie protestai turėtų būti kaip nors užčiaupti – tai būtų nesąmonė. Mes tikrų pilietinių judėjimų šiuo metu nematome, matome tik vieno miesto interesus, kurie sklinda su prašymu ar paliepimu į kitus miestus.

– Ar atskirtumėte pareigūnų ir kultūrininkų protestus?

– A. B.: Sutinku, kad tų protestų daugėja ir tai yra gerai. Kokios to priežastys? Visų pirma, buvo pasiektas tam tikras sotumas. Žmonės gyvena geriau, turi daugiau drąsos protestuoti. Kyla klausimas, kiek tie protestai yra politiškai sąmoningi. Kalbant apie kultūros darbuotojų protestą, jis prasidėjo visiškai dėl teisėtų priežasčių. Ignotas Adomavičius neturėjo būti paskirtas ministru. Dabar aš nesuprantu reikalavimų ir besitęsiančio protesto esmės – man jis atrodo populistinis.

Žmonės gyvena geriau, turi daugiau drąsos protestuoti. 

Žmonių aktyvumas iš tiesų labai stipriai padidėjęs. Klausimas, ar tie judėjimai gali reikšmingai transformuoti ir prisidėti prie politinės darbotvarkės formavimo? Turime pripažinti, kad kultūros darbuotojų protestas buvo sėkmingas dėl to, kad jis išvertė iš kėdės nevykusį paskirtą ministrą. Taip pat „Nemuno aušros“ partija buvo atitraukta nuo Kultūros ministerijos.

– Jeigu įvyksta protestas, prie kurio susitelkia ir dešinieji, nepriklausomai nuo to, pozicijoje ar opozicijoje jie būtų, toks protestas visada garsiau nuskamba, daugiau žmonių įsitraukia. Ar manote, kad protestas gali būti pasitelktas politinei kovai?

– L. K.: Didžioji protestuotojų dalis to tikrai nesuvokia, bet greičiausiai tarp protestuotojų yra tokių, kurie aiškiai mato, kas ateina, ką kalba ir kaip reiškia paramą. Net nereikia daryti monitoringo. Kai tik prasidėjo kultūros judėjimas, mes matėme, kad pozityviausiai jį palaikė būtent dabartinė opozicija. Gerai tai, ar blogai – kodėl ne? Taip yra. Ir tie, ir tie protestuoja prieš dabartinę koaliciją. Iš karto pasakyti, kad protestuotojai, atėję iš skirtingų gatvių tampa vieniu, irgi negaliu. Kultūrininkų gretose yra labai daug žmonių, kurie, atsiradus idėjai įkurti kultūros sąjūdį, gali būti, kad pasitrauktų.

Liūdna, bet reikia konstatuoti, kad esame visuomenė su šluba koja. Dešinė yra labai gerai paremta, tačiau net patys dešinieji nelabai balsuoja už savus.

Liūdna, bet reikia konstatuoti, kad esame visuomenė su šluba koja. Dešinė yra labai gerai paremta, tačiau net patys dešinieji nelabai balsuoja už savus. Tik po to, kai dabartinė valdžia prisidaro bėdų, jie stoja į vieną gretą su tais, kurie aiškina, kad bėda yra dabartinėje koalicijoje. Be to, jau beveik 10 metų, kai kairioji jėga niekaip neapsisprendžia, kur ji, kokia ji, ką ji daro ir kaip ji telkia savo rėmėjus, kokią idėją jiems siūlo.

Mes turime skaudžią patirtį su komunistine ideologija. Bet Andrius neleis sumeluoti, kad iš to, kas Vakaruose buvo kalbama apie marksizmą ir kaip jis įvairiai interpretavosi, šių dienų Lietuvoje mažai kas apie tai kalba ir net nenori girdėti. Aš nekalbu apie vieną kurią nors vėliavą, aš kalbu, kad kairioji pusė, kol kas neturi jokių vektorių, kuriais pakviestų savo rėmėjus. Ir tai tęsiasi ilgai. Kai tuo tarpu, matome, ką sugebėjo padaryti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Žinoma, tai truko ilgai, tačiau partija po savimi paėmė tautininkus, politkalinius, satelitais padarė liberalų sąjūdį. Jie konstruoja šią politinę pusę parodydami patriotizmą, kalbėdami, kad yra prieš Rusiją. Dabar jie gavo labai daug tokio pastiprinimo. Kol mes neturėsime kairėje tokios pat stiprios ir artikuliuotos pusės, tol mūsų protestai greičiausiai ir bus tokie. 

Visas „Žinių radijo“ interviu – įraše: