Lietuvos policija – tai stabilų atlyginimą galinti garantuoti šiuolaikiška ir jaunėjanti organizacija, kuria jau pasitiki 69 proc. šalies žmonių. Taip teigia policijos generalinio komisaro pavaduotojas Algirdas Stončaitis, paklaustas, kodėl jauni žmonės turėtų rinktis darbą policijoje. Kad šis būtų dar patrauklesnis, galėtų labiau pasistengti politikai, priduria Vilniaus miesto policijos darbuotojų profsąjungos pirmininkas Vladas Sanda.

Trečiadienį visose apskrityse vyksta atvirų durų dienos, kai visi besidomintys pareigūno profesija gali iš arti susipažinti su pareigūnų darbo sąlygomis, naudojama technika ir ginklais, pabendrauti su policininkais.

– Pone Stončaiti, pernai vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas policijos pareigūnų mažėjimą pavadino „katastrofišku“, esą prieš penkerius metus daugiau nei 12 tūkst. policijos pareigūnų, o praėjusių metų pradžioje jų buvo ketvirtadaliu mažiau. Ar šie skaičiai išliko ir šiemet? Kas lėmė tokį pareigūnų skaičiaus mažėjimą?

– Iš tikrųjų nuo 2008 metų buvo matyti mažėjimo tendencija. Ta tendencija išlieka. Šiandien dirbančių pareigūnų yra 9 416. Jų sumažėjimas nuo 2008 metų tikrai labai žymus. Tai negalėjo nepasijausti. [...]

Mes tikrai ėmėmės visų įmanomų priemonių, kad populiarintume šią profesiją. Sutikime, kad šiandien jau pasiektas bendras piliečių pasitikėjimas policijos veikla, jis siekia 69 proc. Ir dabar jauni žmonės, kurie turi išsilavinimą, bet negalėjo įsidarbinti, truputį kitaip žiūri į galimybę įsidarbinti policijoje. Šiandien pretendentų, norinčių ateiti mokytis ar lankyti kursus, kad gautų darbą policijoje, atsiranda vis daugiau.

– 4 tūkst. mažiau pareigūnų nei prieš krizę. Tai didžiulis skaičius. Pone Stončaiti, kas lėmė pareigūnų mažėjimą ir kokių pareigūnų (eilinių, patrulių ar tyrėjų) trūksta labiausiai?

– Supraskite teisingai. Pirmiausia  lietuviai ėmė emigruoti, tai mes irgi pajutome. Dalis mūsų pareigūnų irgi metė tarnybą dėl jos nepatrauklumo. Tiesiai šviesiai pasakykime, kad šiandien atlyginimai, palyginti su rizika, su kuria susiduriama, [yra nepakankami], pradedant eiliniu patruliu, baigiant mūsų kriminalinės policijos tyrėjais, organizuoto nusikalstamumo darbuotojais ir visais kitais. Taigi ir nėra to patrauklumo. Tai svarbiausia.

Kitas dalykas, kad po nepriklausomybės mes jau skaičiuojame trečią dešimtmetį. Policijoje jau vyksta labai aiški kartų kaita, nes praktiškai pusė pareigūnų policijoje dirba daugiau negu 15 metų. Taigi jie artimiausiu metu turi teisę pasitraukti į užtarnautą poilsį.

– Bet šiandien, mūsų žiniomis, labiausiai trūksta patrulių ir tyrėjų? Turbūt jų labiausiai reikia ir jų darbas yra sunkiausias? 

– Nėra kalbos. Šiandien iš 1 577 pareigybių mums trūksta apie 700 patrulių ir maždaug 500 tyrėjų. Bet tai darbinės pareigybės, nes ne darbinių pareigybių policijoje labai mažai.

– Pone Sanda, Jūs daug metų dirbate policijoje, esate ne tik profsąjungos lyderis, bet ir tyrėjas. Kodėl jaunimui nepatrauklus darbas policijoje?

– Galėčiau įvardinti dar ir tokias priežastis, kad daug metų nelabai gražų policijos įvaizdį formavo žiniasklaida: ji atskleisdavo tik neigiamas policijos gyvenimo puses ir mažiau dėmesio skirdavo teigiamiems reiškiniams, vykstantiems policijoje. Taip pat norėčiau paminėti galbūt neadekvatų politikų, mūsų valdžios institucijų požiūrį į policiją, būtinumą priimti tokius įstatymus, kurie policiją padarytų stiprią, galingą, patrauklią, turinčią didesnių galimybių.

– Ką turite galvoje kalbėdamas apie politikus ir įstatymus?

– Šiuo metu į dienos šviesą niekaip negali prasimušti Policijos veiklos įstatymas, kuris tikrai atneštų nemenką naudą policijos bendruomenei. Taip pat nuolat kaitaliojami kiti teisės aktai, reglamentuojantys policijos veiklą, ir jie ne visuomet tinkami policijos pareigūnams. [...] Nėra kompleksiškai sprendžiama socialinių garantijų problema, jos „karpomos“, mažinamos. Kai kurie politikai įvardina tai kaip privilegijas. Bet policininko gyvenime daug kas uždrausta, daug ko negalima. Manyčiau, socialinės garantijos yra kompensacija už tam tikrus praradimus.

– Pone Stončaiti, Europos valstybių saugos tarnybų konferencijos duomenimis, vienam Lietuvos policininkui tenka 290 gyventojų, Estijoje – 412, Danijoje – 503. Tokie skaičiai panašūs ir šiemet. Kitaip tariant, pareigūnų lyg ir pakanka. Vis dėlto gal galima būtų apsieiti be to 1,5 tūkst.? Pareigūnų pas mus vis tiek daugiau, skaičiuojant vienam gyventojui.

– [...] Tiesą pasakius, mes galėtume Europos Sąjungoje paieškoti ir kitų skaičių, kur yra daug daugiau policijos pareigūnų, tenkančių 100 tūkst. gyventojų. Ir tos šalys yra išsivysčiusios. Bet reikalas, matyt, visiškai ne tas.

Pirmiausia reikėtų kalbėti apie tai, kiek valstybė apskritai investuoja į viešąjį saugumą. Kai šiandien vykstame į Vokietiją, keliaujame po Angliją, kitas išsivysčiusias šalis, policininkų kartais matome labai mažai. Pagalvokite, kiek kiekvienais metais valstybė investuoja į techninį viešojo augumo užtikrinimą. Taigi vienas dalykas yra reagavimas. Kitas dalykas – reikia viską pamatyti savo akimis, kad galėtum užtikrinti piliečių saugumą. Paskutiniais metais, kai investicijos buvo mažos, ypač policijos veiklai, sumažinti pareigūnų skaičių vargu ar galima. Prisiminkime 2013 metus, kai policijos pareigūnų patrulių daugelyje rajonų buvo po vieną ekipažą. Deja, daug kur dar ir šiandien tokia padėtis. Kai tuo pačiu metu įvyksta du tokie patys įvykiai, [kartais negalime sureaguoti]. Pavyzdžiui, smurtas artimoje aplinkoje. Deja, mes negalėjome sureaguoti, žuvo žmonių, nors to galėjo ir nebūti.

– Pone Sanda, prieš keletą metų esate sakęs, kad virš gatvėse patruliuojančio ir viešąją tvarką palaikančio policininko galvos rikiuojasi septyni kabinetuose sėdintys viršininkai. Visi jie gatvėse, žinoma, nedirba. Šiandien padėtis kiek pasikeitusi, ar ne?

– Dabar padėtis pasikeitusi, bet nepasakyčiau, kad labai. Pasikeitė vadovaujančių pareigūnų pavadinimai – iš viršininkų jie tapo vyriausiaisiais tyrėjais. Vis dėlto manau, kad padėtis gerėja. Kiek žinau, Policijos departamento vadovybės požiūris toks, kad ir vadovaujantys pareigūnai turėtų įnešti savo indėlį užtikrinant viešąją tvarką. Ir, kiek žinau, net administravimo padaliniai ir Policijos departamento pareigūnai vis išeina į gatves palaikyti viešosios tvarkos.

– Pone Stončaiti, ar policijos administracijos ne per daug?

– [...] Galiu atvirai teigti, kad policijoje iš visų statutinių organizacijų yra pats mažiausias administracijoje dirbančių žmonių skaičius. Esame tai apskaičiavę. Šiandien viską „perkratėme“. Krizės metai buvo „perkratymo“, įsivertinimo metai. Patys mažiausi resursai buvo nukreipti  tyrimams, patruliavimui, darbui gatvėje, darbui su gyventojais. Šiandien, tiesą pasakius, administracijos darbuotojus, nuvykus į rajoninį policijos komisariatą, galima ant rankų pirštų suskaičiuoti...

– Pone Stončaiti, trečiadienį visų apskričių komisariatuose vyks atvirų durų dienos. Kaip jos vyks? Kuo jaunus žmones patrauksite į policiją?

– Mes neapsiribojame tik šiandiena. Tai diena, kai mes visoje respublikoje rengiame atvirų durų dienas, einame į gimnazijas, mokyklas, kalbamės su abiturientais, einame į aukštąsias mokyklas, kalbame su absolventais ir pristatome jiems, koks tai darbas.

O šiandien jaunimui yra dėl ko eiti dirbti į policiją. Visų pirma, kaip organizacija, mes galime pasigirti, kad gyventojų pasitikėjimas mumis yra beveik 70 proc. 76 proc. pareigūnų turi aukštąjį išsilavinimą. Tai šiuolaikiška, jaunėjanti organizacija. Ką galime pasiūlyti išskirtinio? Garantuoti, kad mokslus baigęs žmogus pas mus tikrai bus įdarbintas, gaus stabilų atlyginimą. Žinoma, jo visąlaik mažai, tačiau jį garantuoja valstybė. Yra ir visos kitos garantijos. Svarbiausia, kad jie ateitų dirbti į pažangią, techniškai patrauklią, motyvuotą ir besivystančią sistemą.