V. Baltramiejūnienė socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo savo įžvalgomis apie šią situaciją bei ko ėmėsi po šios sukrečiančios žinios. 

KĄ AŠ DARAU IR KO NEDARAU?

1. Vienas nepilnametis, tariamai, vienasmeniškai (be bendrininkų), itin žiauriai nužudė kitą. Savo artimą draugą. Mano žiniomis, tai yra vienintelis atvejis bent jau per 10–15 metų. Tai nėra dažnas, pavojingas, tendencingas ar jaunimo tarpe paplitęs elgesys.

Ar man, kaip mamai, reikia bijoti, be reikalo nerimauti, kurstyti neigiamas mintis ir vesti save į nestabilią nervinę būseną? NE! Nestabilus atsakingas suaugęs žmogus šeimoje yra taip pat pavojingas sau ir savo vaikams. NURIMKIME.

2. Ar Žvėryno rajonas, miškelis, mokykla mano galvoje taps „bloga vieta“? NE! Nes su tokia logika, pasidomėjus kiekvienu rajonu, galima jame aptikti baisių vietų.

3. Ar man reikia domėtis ir ieškoti kuo daugiau informacijos apie šį, konkretų atvejį? Vos ne, ką nužudymo rytą valgė įtariamasis, kaip buvo apsirengęs ir kokio jis ūgio ar svorio? NE! Tai yra su išskirtiniu įvykiu susijusi informacija. Ir smulkmenų žinojimas yra „kaimo smalsumas“, „pokalbių tema“, „noras likti aktualiose naujienose“, bet su kriminogenine situacija ir pavojumi mano šeimai, tai neturi nieko bendro.

4. Ar aš noriu kelti versijas apie tai, kas iš tikrųjų galėjo nutikti? Nenoriu to daryti viešai, bet aišku – versijos yra. 

Mano pirmasis išsilavinimas niekur nedingo. Ir atitinkamai, su kiekviena versija, keičiasi visas įvykio vaizdas. Todėl šiam momentui nieko nesmerkiu, nieko nekaltinu, nieko nesigailiu. Mano galvoje yra faktas – skaudi tragedija. Viskas. Jeigu įmanoma mintimis ar parama palaikyti nukentėjusią šeimą – tai, mano galva, adekvatus elgesys.

5. Ar pulsiu kaltinti „valdžią“, „auklėjimą”, „jaunimo plačias laisves”? NE! Nes ketvirtas punktas (apie versijas) man neleidžia to daryti. Juk nieko tiksliai nežinau, todėl nieko nekaltinu ir nekurstau.

TAI KĄ AŠ ASMENIŠKAI GALIU PO ŠIO ĮVYKIO?

1. Vieną dalyką jau padariau – vakar parašiau refleksijos postą. Man asmeniškai palengvėjo. Savo sienoje, ne portalams. Kiti gali savo mintis išlieti draugei, popieriaus lapui, vyrui ar žmonai.

2. Rašant jau iškėliau mintį, kad mes visi galime tyliai apsidairyti ir paanalizuoti savo vaikų aplinką. Ar nėra jums kažkokių „kabliukų”, „nepaaiškinamų dalykų”, „kažko nenormalaus ar bauginančio” jūsų vaikų aplinkoje. Jeigu žvėriškai (ne protu) jaučiate kažkokį negerą dalyką iš tam tikrų vaikų draugų / suaugusių – verta pagalvoti, ką su tuo daryti? Pasitikėkite savimi – jeigu jums „atrodo”, tai „jums neatrodo” daugeliu atvejų. 

Dar vienas dalykas „draugystės lipdymas“ – nustokime tai daryti. Jeigu jūsų vaikas „nenori su kažkuo draugauti” arba draugystė „labai banguota emocionaliai”, neverskite bendrauti vien dėl to, kad yra „klasiokai”, „iš to paties namo”, ar „draugaujate / dirbate su tėvais” (sovietinio auklėjimo žmonės mane supras).

3. Saugumo nustatymai. Iš naujo perkratykime saugumo taisykles su savo vaiku. O jeigu tokių neturite – šis įvykis yra proga susikurti taisykles. Jeigu vaikas priešinsis (atseit, jau didelis) ši tragedija yra „rimtas įrodymas“, kad atsarga gėdos nedaro:

– Sos skambučių mygtukas.

–  Geolokaciją (labai tikslią) rodantis raktų pakabukas ar įsiuva drabužiuose (batuose), įdėklas papuošaluose.

–  Telefono funkcijos įjungimas, kuomet išsijungia, pavyzdžiui, išsikrauna telefonas, jums iškart ateina paskutinė geolokacija.

–  Kodiniai žodžiai SMS ir telefonu. Jeigu vaikas parašo arba juos pasako telefonu, jums žinoma, kaip turite elgtis.

4. Kontaktinis sportas. Deja, bet nemuštas, sesių ar brolių neapstumdytas vaikas, fizinės agresijos atveju, yra beveik bejėgis. Ir tai ne jo „skystumas“, „kaltė“ ar pan., jis tiesiog neturi nustatymų, kaip „gintis“, nesuvokia savo ir skriaudiko kūno galimybių.

5. Labai svarbus dalykas, kurio nežino turbūt 99 proc. tėvų. Mes irgi nežinojome, kol neištiko būtinumas. Kreipkitės į specialistus (mums paaiškino psichologė), kurie gali nustatyti jūsų vaiko prigimtinę reakciją į didelį stresą ar pavojų. Tai – kritiškai svarbu! Bėk, pulk, sustink – trys pagrindinės reakcijos. Jeigu jūsų vaikas yra „Sustink“, tuomet jūs žinosite, kad jis gali tapti „moliu” pavojaus atveju ir su juo bus galima daryti ką tik nori. 

Tuomet leisti į vakarėlius, naktinėti mieste, keliones be suaugusių, ar eiti su mažai pažįstamais žmonėmis, tokį vaiką pavojingiau, negu kitus. Kitos reakcijos duos kitokį galimą elgesį pavojaus atveju. Šitą dalyką mes apie save ne visi žinome, kitaip gyvenimas būtų žymiai aiškesnis ir saugesnis.