Perduoda žinią karui abejingiems vakariečiams: vien dėl to, kad pripratome, nereiškia, kad jo nėra

– Kas Vakaruose dar negirdėję apie karą?

– Apie karą girdėjo daugiau mažiau visas pasaulis. Tačiau matome problemą – skirtingą reakciją tarp rytų europiečių ir vakariečių. Studijuodama Londone pamačiau, kad ten daug mažiau empatiškai reaguoja į karą Ukrainoje. Jiems tai periferija, nutolęs konfliktas. Tai akivaizdžiai matosi per jų mažesnę reakciją. Net ir tarp tų žmonių, kurie yra empatiški, socialiai atsakingi ir politiškai įsitraukę. Pradėjau kalbėti su draugais lietuviais, kurie studijuoja kitose Europos šalyse, ir paaiškėjo, kad tai ne tik Anglijos fenomenas. Abejingumas ritasi ir per kitas Vakarų Europos valstybes.

– Jūsų nuomone, kodėl vakariečiai skeptiški karui – ar dėl nuotolio, ar dėl to, kad Rusija labai didelė ir anksčiau ar vėliau su ja teks bendrauti?

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Manau, yra labai daug faktorių, kurie prisideda: geografinis atstumas, paplitę mitai, kurie mažina Rusijos invazijos reikšmę. Savo aplinkoje išgirstų argumentų, kad NATO išprovokavo Rusiją, kad rytų europiečiai rusofobai ir per daug sureikšminame situaciją arba Ukrainoje paplitęs nacizmas. Manau, trūksta informacijos apie mūsų regioną, kur sisteminga ir istoriškai pagrįsta Rusijos ekspansija, pastangos susigrąžinti imperialistines teritorijas. Vakariečiams trūksta supratimo, kad tai nėra pavienis atvejis, o sisteminga pastanga grįžti į imperinius laikus.

– Kiek Vakarai tiki Maskvos propaganda?

– Bendrai viešajame diskurse nebūtinai tie mitai labai paplitę. Bet jie itin paplitę tarp akademikų ir studentų, kurie, tikėtumeisi, turėtų būti kritiškesni. Daugelis vakariečių yra kritiški savo vyriausybių atžvilgiu. Vakarų centriškumas, kai viską matai per savo perspektyvą, prisideda prie to. Norėdamas būti kritišku, geru, linkėdamas pasauliui gero, nematai, kas vyksta.

– Ar galime teigti, kad vakariečiai apie karą negirdėjo arba apie jį pamiršo per 100 dienų?

– Jie tikrai girdėjo apie karą. Kai Rusija įvykdė invaziją, tuomet buvo daugiau diskurso, sujudimo, bet ilgainiui reikšmė mažėjo, iškilo kitų klausimų. Žmonėms, kurių karas tiesiogiai neveikia, lengva pamiršti. Mūsų kampanija siekiame priminti, kad negalime normalizuoti karo, negalime užmiršti. Vien dėl to, kad mes pripratome, nereiškia, kad jo nėra.

– Kaip jūsų kampanija „Don‘t Look Away“ skelbia žinią? Koks siekis?

– Mes siekiame informuoti apie Rytų Europos geopolitinę situaciją, kad Rusijos veiksmai yra sistemiški, suteikti konteksto, kodėl ši invazija svarbi. Siekiame neigti paplitusius mitus, kurie mažina karo reikšmę. Taip pat skatiname pasitelkti lietuvius užsienyje, kad savo asmeniniais ryšiais kalbintų pažįstamus užsieniečius, pasakotų, kaip mus irgi veikia šis karas. Nemanome, kad internete trūksta informacijos apie karą, manome, kad žmonės ne visada prisileidžia informacijos, kuri jiems yra neartima.

Mes norime pasiekti lietuvius, kurie naudotų mūsų gerai atrinktą informaciją ir kalbėtų apie tai su užsienio draugais.

– Ar sutinkate atmetančių jūsų informaciją, argumentus, radikalėjančių žmonių?

– Labai konfrontuojančios reakcijos nesulaukėme. Akciją pradėjome paprasta iniciatyva – pasikvietėme Londono studentų į draugės butą, išvirėme barščių, papasakojome apie Ukrainą, Lietuvą, NATO, kodėl NATO nevykdė ekspansijos, o mes prisijungėme prie jos savo noru. Kai prie šių klausimų prieini per asmeninę prizmę, žmonės linkę atsiverti, suprasti. Tereikia sudaryti sąlygas išgirsti nuoširdų pasakojimą. Mūsų patirtis teigiama, nors tenka įsivelti ir į aršesnes politines diskusijas.

– Ar yra koks efektyvesnis būdas neigti mitus, informuoti visuomenę nei per socialinius tinklus?

– Geriausias būdas – tiesioginis pokalbis su žmonėmis. Per socialines medijas galime pasiekti daugiau žmonių. Mūsų tikslas nėra per socialinius tinklus pasiekti užsieniečių, mes norime pasiekti lietuvius, kurie naudotų mūsų gerai atrinktą informaciją ir kalbėtų apie tai su užsienio draugais.