Teko išmokti itališkai
J. Alminaitės istorija – įdomi ir spalvinga. Mergina gimė Vilniuje, čia lankė mokyklą, tačiau būdama keturiolikos netikėtai atsidūrė Italijoje. „Pradėjau augti Lietuvoje, o baigiau – Italijoje“, – intriguoja ji.
Kaip ten atsidūrė? Pasirodo, viskas prasidėjo nuo tėvų draugo, kuris pažinojo vieną italą, norėjusį suburti nedidelę grupę lietuvių paauglių ir pakviesti juos mokytis į Parmos miestą Šiaurės Italijoje. Taip Jurga kartu su kitais bendraamžiais atsidūrė Parmos miesto licėjuje, gyveno internate ir kasdien bendravo su vietiniais.
Mokslai vyko italų kalba – teko jos skubiai išmokti. „Pagal projektą lietuviams turėjo būti sudarytos palengvintos sąlygos, bet taip buvo tik pačioje pradžioje. Po poros metų jau mokėmės su italais kaip lygūs su lygiais“, – prisimena pašnekovė, abitūros egzaminus taip pat laikiusi itališkai.
Vėliau lietuvė įstojo į Venecijos dailės akademiją, ketverius metus gyveno ir dirbo šiame unikaliame mieste. „Visą gyvenimą nuo pat mažumės mane lydėjo piešimas ir tapyba. Vilniuje buvau lankiusi meno mokyklą, todėl Venecijoje ilgai nedvejojusi pasirinkau meninę grafiką“, – pasakoja ji.
Nuo licėjaus laikų – kartu
Jurga pasakoja, kad, dar besimokydama Parmos licėjuje, „nusičiupo“ puikų vaikiną – argentiniečių kilmės italą Sebastianą Arielį Liottą. Jaunuolis paskui savo širdies draugę sekė iki pat Venecijos.
Kadangi buto nuoma ir pragyvenimas šiame mieste brangūs, Jurga su draugu įsidarbino kavinėse, o dar sugalvojo pardavinėti gatvėje savo pačios kurtus papuošalus. „Gaminau juos iš kriauklyčių, sėklyčių, medžio pagaliukų, akmenukų – žodžiu, iš visko, kas nekainavo daug ir ką galėjau rasti po ranka“, – pasakoja menininkė ir priduria, kad gyvenant Venecijoje papuošalus pradėjo gaminti ir Sebastianas. Gerokai vėliau, keliaudami po Indiją, jie prisipirko natūralių akmenėlių, kuriuos Sebastianas derino su metalu.
Apsigyvenusi Venecijoje, Jurga susipažino ir su garsiuoju Murano stiklu. „Netoli mūsų nuomojamo butelio buvo stiklininko dirbtuvėlės. Jis pūsdavo stiklą, darydavo spalvingus karoliukus, iš kurių vėliau jo kolegė kurdavo papuošalus“, – gyvenimo Venecijoje dienas prisimena J. Alminaitė.
Valandų valandas lietuvė praleisdavo tose dirbtuvėse, stebėdama, kaip skaidrus stiklo gabalėlis tirpsta, tampa minkštas tarsi medus ir galiausiai virsta nepakartojamu dirbiniu. Gaila, kad pačiai neteko to išbandyti.
Kiekvienoje šeimoje yra daiktų, kurie, net nauji, nenaudojami. Kodėl jų neatidavus tiems, kam reikia labiau?
Taip prabėgo ketveri metai, per kuriuos Jurga baigė studijas, o Sebastianas praėjo praktiką vietos picerijose. Čia išmoko kepti gardžias picas, o šį įgūdį vėliau pritaikė ir Lietuvoje, kai abu ilgesniam laikui apsistojo Žagarėje.
Šiandien kiekvienas žagarietis žino, kur rasti nedidelę Jurgos ir Sebastiano piceriją, pavadintą „Dolce Vita“ ir veikiančią tik šiltuoju metų laiku. Tie, kas ragavo jų picų, sako, kad vos įsidėję į burną pirmąjį kąsnį pasijunta taip, lyg būtų saulėtoje Italijoje.
Grįžo gyventi į Lietuvą
Studijuodama Venecijoje, dėl būsto Jurga nesuko galvos – kambarį nuomojosi bute, kurį dalijosi drauge su kitais studentais. Tačiau kai po studijų baigimo pora panoro gyventi atskirai, laisvo būsto nuomai taip ir nesurado. Tuomet sudėjo savo daiktus į draugo sandėliuką ir leidosi po pasaulį.
Pora keliavo į Senegalą, Kanarų salas, Madeirą ir daugybę kitų vietų. Nepamiršo aplankyti ir senelių žemės – Žagarės, o atėjus pavasariui ir turistams sugrįžus į Veneciją, į kanalų miestą grįždavo ir jie. Prekiaudavo savo papuošalais, kuriuos pirko tiek vietiniai, tiek turistai.
Vėliau prasidėjo dar ilgesnės kelionės į Indiją, Nepalą. Taip, nuolatos judėdami iš šalies į šalį ir visur siūlydami savo dirbinius – pakabukus, žiedus, apyrankes, auskarus, – jiedu praleido net kelis metus.
„Nepale nusprendėme, kad atėjo laikas pirmagimiui, todėl grįžome į Europą. Gimdyti norėjau būtinai Lietuvoje“, – aiškina Jurga, galiausiai nusprendusi apsistoti Žagarėje, senelių sodyboje, kur vaikystėje ji leisdavo vasaras. Jau gerą dešimtmetį čia niekas negyveno.
Renovuojant seną sodybą teko rimtai paplušėti. Kartu su Jurgos tėvais jie pakeitė stogą, sutvarkė vidų, įsivedė vandentiekį, o svarbiausia – įsirengė dirbtuves papuošalams gaminti. „Žagarėje gyvename jau devintus metus, bet vis dar tvarkomės ir, atrodo, galo nematyti“, – šypsosi žagarietė.
Lietuvoje pora susilaukė vaikų: Lukui dabar septyneri, Ugniui – treji. „Abu vaikai turi po du vardus – lietuvišką ir itališką. Jei kada gyvenime norėtų gyventi Italijoje, su itališkais vardais jiems būtų paprasčiau. Beje, Sebastiano tėvai savo anūkus šaukia tik itališkai – Diegu ir Eros“, – atvirauja Jurga.
Pagrindinis moters užsiėmimas, apsigyvenus Žagarėje, liko tas pats – papuošalų kūrimas. Atėjus pavasariui, šeima susikrauna juos į savo kemperį ir leidžiasi Italijos link.
Išgarsėjo už Žagarės ribų
Apie pusiau lietuvišką, pusiau itališką šeimą netruko pasklisti žinia už Žagarės ribų. Kai Jurga su savo papuošalais pirmą kartą dalyvavo Žagarės vyšnių festivalyje, sulaukė televizijos dėmesio.
„Kadangi per kovidą keliauti negalėjome, teko įleisti šaknis čia. Tuomet Sebastianas sugalvojo kepti picas. Taip gimė vasarinė picerija „Dolce Vita“, o viskas prasidėjo tiesiog nuo juoko“, – prisimena Jurga.
Idėją įžiebė internete pamatytas įrašas: kinė rodė, kaip iš molio pasidirbo pečių ir jame pradėjo kepti duoną. „Kadangi veiklos tuo metu buvo nedaug, nusprendėme ir mes pasistatyti krosnį. Tik ne molinę, o rimtesnę – iš šamotinių plytų“, – pasakoja Jurga. Rezultatas pranoko abiejų lūkesčius. „Kaip sakoma, geriausias verslas gimsta garaže, – taip ir mes piceriją atidarėme tiesiog savo kieme“, – juokiasi J. Alminaitė ir priduria, kad Steve’as Jobsas „Apple“ taip pat pradėjo garaže.
Picerija pradeda veikti nuo pavasario, todėl šaltuoju periodu porai tenka susigalvoti kitokių veiklų. Didžioji šių metų naujiena – neseniai pabaigtos statyti dirbtuvės, taip pat – trijų žvaigždučių kempingas, kurį įkūrė nusipirkę žemės sklypą. „Toje žemėje stovėjo senas namas, kurį atnaujinome ir įsirengėme erdvias dirbtuves“, – pasakoja Jurga.
Žaislus pavertė dovanomis
Žagarė – nedidelis miestelis, kuriame renginių nėra daug. Todėl per šias Kalėdas menininkė nusprendė į savo naująsias dirbtuves pasikviesti Kalėdų Senelį. Beliko viena smulkmena – kur gauti dovanų į Senelio maišą?
Bandėme suburti vietos bendruomenę. Norėjome, kad meduolių kepimas taptų kasmete miestelio tradicija.
„Vieną dieną stovėjau virtuvėje, žiūrėjau į kalną sūnų žaislų ir pagalvojau: tiesiog paimsiu dalį jų ir padovanosiu kitiems“, – prisimena ji. Idėja pasidalijo su kitomis mamomis. „Šiais laikais vaikai turi milžinišką žaislų perteklių. Kiekvienoje šeimoje yra daiktų, kurie, net nauji, nenaudojami. Kodėl jų neatidavus tiems, kam reikia labiau?“ – svarstė Jurga.
Kai apie savo sumanymą paskelbė socialiniuose tinkluose, reikalai pajudėjo. Keletas nuomonės formuotojų palaikė idėją ir pasidalijo kvietimu, todėl mamos iš visos Lietuvos ėmė siųsti Jurgai į Žagarę geros būklės žaislus.
Pliušinukus ji išskalbdavo, patikrindavo, ar nėra suplyšimų. Tą patį darė ir su mašinomis, kietais žaislais. „Išmesti teko labai mažai“, – džiaugiasi idėjos autorė. Tačiau greitai iškilo kita problema – kaip tokį kalną dovanų gražiai supakuoti?
Iš pradžių manė, kad tiks ir laikraščiai, bet rezultatas neatrodė šventiškas. Tada ji sugalvojo, kad vietoj dovanų popieriaus galima panaudoti tapetų likučius. Kai prašymu pasidalino feisbuke, žmonės pridovanojo visą glėbį senų, jau nebenaudojamų tapetų. „Kai kurie blizgėjo kaip tikras kalėdinis popierius“, – pasakoja Jurga, pradėjusi į juos pakuoti žaisliukus.
Vis dėlto tapetų buvo tiek daug, kad teko ieškoti papildomų idėjų, kaip juos panaudoti. „Pas mus viešėjo mano tėvai, kurie šiuo metu gyvena Norvegijoje. Ten, prasidėjus adventui, žmonės languose kabina šviečiančią Šiaurinę žvaigždę. Mamai kilo mintis internete susirasti tokios žvaigždės šabloną ir pabandyti ją išlankstyti iš tapetinio popieriaus“, – pasakoja Jurga.
Darbas nebuvo lengvas, bet žvaigždės pavyko. Jomis Jurga papuošė savo naująsias dirbtuves, o kai įkėlė į socialinius tinklus, atsirado ir pirkėjų.
Meduolių šventės iniciatorė
Pirmąjį gruodžio šeštadienį Žagarėje vyko didelė šventė, kurios iniciatore tapo J. Alminaitė. Kaip ir kiekvienais metais, šiemet vietos bendruomenė Žagarės dvare surengė meduolių parodą.
Kaskart parodos tema būna vis kitokia, o šįmet ji vadinosi „Istorijos skonis: amatų kelias XV–XXI a. Žagarėje“. Anot menininkės, meduoliai – puiki priemonė perteikti informaciją apie savo krašto istoriją, paveldo svarbą ir Žagarės miestelio tradicijas.
„Kasmet iš meduolių tešlos statomi vis kiti objektai. Pirmais metais darėme trafaretus ir atkūrėme Žagarę su centrine aikšte, miestelio pastatais. Šįmet sugalvojome iš meduolių atkurti buvusius ir esamus Žagarės amatus“, – pasakoja Jurga, kuriai meduolių idėją vėlgi pametėjo jos mama, mačiusi panašų meduolių miestelį Norvegijos šiaurėje.
„Bandėme suburti vietos bendruomenę, – dalijasi ji. – Norėjome, kad į darbus įsijungtų kuo daugiau žmonių ir kad meduolių kepimas taptų kasmete miestelio tradicija.“
Jurga džiaugiasi, kad šįmet pavyko surengti ne tik meduolių parodą, bet ir didžiulę mugę miestelio aikštėje. Joje jos vyresnėlis sūnus Diego Lukas prekiavo savo gamybos atvirukais, angeliukais iš kankorėžių ir meduoliais, keptais drauge su mama.
Po mugės visi buvo kviečiami į dirbtuves, kur vaikų laukė italas Kalėdų Senelis. Juo tapo Sebastianas, o jo elfu – Jurga. „Senelis bandė kalbėti lietuviškai, nors jam kur kas lengviau sekasi bendrauti itališkai“, – atvirauja Jurga, namuose su vyru ir vaikais taip pat dažniau kalbanti itališkai.
Ateities planuose – ramybė
Veikli moteris tikina, kad kalėdinių dovanėlių mažiesiems priruošė tiek daug, jog Kalėdų Senelis jų nepritrūks dar du šeštadienius. Todėl visus, kurie nori pamatyti meduolinius amatus ir Jurgos dirbtuves, ji kviečia paskubėti ir atvykti į Žagarę – seniausią Lietuvos miestą ir buvusią žiemgalių gyvenvietę. 13–15 val. ji su Sebastianu lauks šeimų savo sodyboje (dirbtuvėse) „Prie malūno“.
Švenčių maratonui pasibaigus Jurga tetrokšta vieno – ramybės. „Jei nuoširdžiai, noriu išleisti vaikus į darželį, mokyklą, o pati eiti į dirbtuves ir džiaugtis kūryba, arba tiesiog atsisėsti ir mėgautis aplinka, kurią sukūrėme patys savo rankomis“, – aiškina ji.
Pavasarį, anot J. Alminaitės, jiedu su Sebastianu vėl atidarys piceriją, į ją vėl važiuos žmonės iš visos Lietuvos ir ramybės nebeliks. Paklausta, kuo ypatingos jų picos, Jurga sako, kad žmonėms patinka jų pagrindas. Firminė „Jurgos pica“ gaminama su pomidorų padažu, mocarela, pelėsiniu sūriu, faršu, kaparėliais ir trumų aliejumi. Beje, jei kada svečiuositės Žagarėje ir sumanysite paragauti Sebastiano kepamų picų, tik neprašykite prie jų ananasų ar kečupo. Jurga juokais gąsdina, kad savo picerijoje turi ir juodąjį sąrašą, į kurį patenka tie, kas prašo jų picos su ananasais arba kečupu.
Ką šeima veikia Žagarėje, kai baigiasi vasara ir turistų nebelieka? Džiaugiasi, kad miestelyje yra kultūros centras, kuriame vyksta daugybė renginių.
„Gaila, kad ne visi vietiniai tuo pasinaudoja. Pas mus atvyksta tokių menininkų, kurie dažnai koncertuoja nemokamai ir kurių neprisikviečia net didieji Lietuvos miestai“, – tikina pašnekovė ir tęsia, kad, be renginių, Žagarė dar garsėja gražia gamta, ežerais ir piliakalniais.
Ko sau palinkėtų ateinančių švenčių proga? Jurga cituoja savo mamos žodžius, pasakytus jai spalį per gimtadienį. „Ji man linkėjo daug kūrybiško laiko naujose dirbtuvėse. To paties ir aš sau linkiu“, – šypsosi Jurga, šias Kalėdas švęsanti Italijoje, bet pagal lietuviškas tradicijas. „Italai valgo „Panettone“ pyragą, o mes gaminsime aguonų pieną, kepsime kūčiukus ir meduolius“, – žada ji.
Naujausi komentarai